„BMW 320 Turbo" - vienas sėkmingiausių markės lenktyninių automobilių

Išvydę šio modelio nuotrauką, greičiausiai pagalvosite apie septintą ir aštuntą dešimtmetį, kai kompanijos kūrė „FIA Group 5" atitinkančius bolidus.
Ši pakankamai mažai kam žino grupė prilygo pasaulio ralio čempionate atsiradusiai B grupei. Beprotiškai galingi, dar beprotiškesnių formų lenktyniniai bolidai buvo inžinierių fantazijos vaisiai, kuriuos jie galėdavo perkelti į realybę. Tas pats atsitiko ir su šiuo „E21" serijos „BMW 320 Turbo".
Šie bolidai daugeliui buvo žinomi dėl puikių valdymo savybių, itin lengvo kėbulo ir dėl benzininio motoro, kuris po to buvo montuojamas į Formulės 1 bolidus.


 
 
Ketvirtoji lenktyninio automobilio karta, kurią matote nuotraukose, priklausė „McLaren" komandai, kuri su juo dalyvavo „IMSA Camel GT" čempionate.  Davidas Hobbas, kuris buvo šio bolido pilotas teigdavo, jog suvaldyti 650 arklio galių be jokių elektroninių sistemų buvo tikras įšūkis.
Ponas D.Hobbas sugebėjo į savo kišenę įsimesti net septynias pergales. Nors automobilis ir nebuvo toks greitas tiesiojoje kaip „Porsche 935", tačiau posūkiuose nedaugelis galėjo prilygti „BMW".


Bene didžiausia problema buvo automobilio nepatikimumo problemos. Problemos buvo tokios didelės, jog „Camel GT" čempionate šį „320i Turbo" pakeitė modernesnis „M1" - pirmasis markės super automobilis.


„BMW" sportiškoji divizija egzistuojant „Group 5" kategorijai, lenktynių komandoms pardavinėjo beveik pilnai sukomplektuotą automobilį. Gerai pagalvojus, privačios komandos mokėdavo neįtikėtinai didelius pinigus už lenktyninį bolidą, todėl nenuostabu, jog „BMW" atveždavo automobilį ant auksinės lėkštutės.


Jeigu leistumėte sugrįžti prie „Group 5" kategorijos bolidų. Pirmoji lenktyninių bolidų karta pasirodė dar 1966 metais ir buvo vadinami - „Special Touring Cars". Iš pradžių tai turėjo būti tik mažas eksperimentas, kuris tęsėsi iki 1969 metų.
„FIA" po intensyvių debatų,  1970 metais pristatė naują „Group 5" lenktyninių automobilių kategoriją ir atskirą čempionatą. Reikalavimai gamintojams buvo paprasti. Reikėjo pagaminti tik 25 automobilius skirtus paprastiems žmonėms, o variklių darbo tūris galėjo būti iki 5 litrų.
Praėjus dviems metams, „FIA" dar kartą atnaujino „Group 5" taisykles, kurios susitapatino su „Group 6", kurioje dalyvaudavo įvairūs lenktynėms skirti prototipai. Pagal naujas taisyklės, čempionate galėjo dalyvauti automobiliai, kurių darbinis turi neviršija 3 litrų. Gamintojai taip pat nebuvo verčiami pagaminti tam tikrą kiekį automobilių žmonėms, kurie galėtų juos įsigyti.
Auksinius laikus ši grupė išgyveno 1976 metais, kai dar kartą buvo atnaujintos čempionato taisyklės. „FIA" nurodė, jog gamintojai neturi teisės pakeisti kapoto, stogo ir durų. Daugiau ribojimų gamintojai neturėjo. Įsivaizduokite B grupės ralio bolidus, kurie yra sukurti ne ralio greičio ruožams, bet specialioms lenktynių trasoms.
„Group 5" laikui bėgant evoliucionavo būtent į B grupės ralio bolidus, kurie turėjo daugiau potencialo. Laikas parodė, jog ugnimi besispjaudantys ralio bolidai turėjo ne tik daug potencialo, bet ir buvo beprotiškai pavojingi gyvybei.