Įvairios sistemos automobiliuose skirstomos į dvi dalis: aktyvaus ir pasyvaus saugumo. Kai kurios iš pirmųjų sąrašo dar galėtų būti vadinamos komforto sistemomis – tai yra tinkama oro temperatūra salone, patogi sėdynės padėtis, masažas. Kitaip sakant – viskas, kas naudojama kiekvienos kelionės metu ir veikia tam, kad padėtų išvengti avarijos. Prie aktyvaus saugumo sistemų taip pat priskiriama elektroninė stabilumo kontrolė, stabdžių antiblokavimo sistema, aktyvi kruizo kontrolė ir t.t.
Pasyvaus saugumo sistemos yra tos, kurių efektyvumo išbandyti geriau netektų. Tai yra oro pagalvės, saugos diržai, automobilio deformacijos zonos ir kiti dalykai, kurių efektyvumu galima įsitikinti tik kritiniu atveju.
Aktyvi pagalba vairuotojui
Bet kuris saugaus eismo specialistas sutiks, kad patogesnis automobilis ilgoms kelionėms tinka labiau ir mažiau vargina vairuotoją. Vargu ar kas pasiginčys, jog kelių šimtų kilometrų ilgio kelionei „Peugeot 508“ yra geresnis pasirinkimas nei „Peugeot 208“, nors miesto gatvėse būtų atvirkščiai.
Didesni, prabangesni automobiliai neretai ir saugumo sistemų turi daugiau. Tačiau kokios yra sistemos, kurioms galima priskirti vardą „aktyvus saugumas“?
Visų pirma, tai – elektroninės sistemos kaip stabilumo kontrolė, stabdžių antiblokavimo sistema, aktyvi kruizo kontrolė, autonominis stabdymas ir pan. Jos veikia ne visada, tik ekstremaliu atveju.
Stabdžių antiblokavimo sistema (ABS) neleidžia ratams slysti stipriai stabdant, tad galima kontroliuoti automobilio judėjimo kryptį. Elektroninė stabilumo kontrolė (ESP, ASC, DSC ir t.t. – daugelis gamintojų naudoja skirtingus pavadinimus) padeda ištiesinti automobilio trajektoriją šiam pradėjus slysti. Stabdžių jėgos paskirstymo sistema (EBD) sulygina skirtingų ratų stabdymo jėgą ir padeda išvengti slydimo staigiai stabdant. Tokių sistemų, kurių veikimo geriau jau netektų sužinoti, yra ir daugiau, tačiau šios – pagrindinės.
Pastaraisiais metais išpopuliarėjo aktyvi kruizo kontrolė, dažniausiai vadinama ACC santrumpa. Ji išlaiko atstumą iki priekyje važiuojančios transporto priemonės: šiai pristabdant, automobilis su ACC taip pat sulėtės. Greitėjant – vysis paskui iki nustatytos greičio ribos.
Autonominis stabdymas yra kone revoliucija, kalbant apie automobilių galimybes vairuoti savarankiškai. Nemažai naujų automobilių, net ir tokie mažyliai kaip „Peugeot 208“, gali sustoti patys priešais netikėtai atsiradus kliūčiai ir vairuotojui nesiėmus jokių veiksmų siekiant jos išvengti.
Pasyvus saugumas tobulėja kasmet
Bet kuriame vaizdo įrašų talpinimo tinklalapyje internete nesunku rasti siužetų, kuriuose imituojama avarija tarp seno ir naujo automobilio. Naudotų transporto priemonių gerbėjus kai kurie vaizdai gali stipriai sukrėsti: pavyzdžiui, keturi naujame nedideliame hečbeke sėdintys keleiviai, miesto greičiu (apie 50 km/val.) patyrę kaktomušą su praėjusiame amžiuje sukurtu visureigiu, greičiausiai atsipirktų nedideliais sužeidimais, kai senoje transporto priemonėje sėdintys žmonės savo kelionę baigtų geriausiu atveju ligoninėje.
Saugumas yra ta sritis, kurioje automobiliai pastaraisiais dešimtmečiais patobulėjo labiausiai. Šiandien į visus automobilius montuojamos ne tik anksčiau jau minėtos aktyvaus saugumo sistemos, bet ir daugelis pasyvaus saugumo elementų: tai oro pagalvės (vairuotojo, keleivio, langus uždengiančios šoninės, kelių ir t.t.), prieš avariją automatiškai įsitempiantys saugos diržai, o patys automobiliai sukonstruoti taip, kad smūgio energiją sugertų priekyje įrengtos deformacijos zonos ir kuo mažiau jos būtų perduota į automobilio saloną.
Nemažai įtakos saugumui po avarijos turi ir šiuolaikiniuose automobiliuose esančios automatinės elektros įtampos išjungimo ar degalų pompos darbo sustabdymo sistemos, sumažinančios gaisro tikimybę po eismo įvykio.
