Kol truputėlį vyresnis konkurentas džiaugėsi naujais partneriais, kurie su didžiausiu entuziazmu rūpinsis „Renault“ automobilių realizavimu Italijos rinkoje, Cesare Isotta ir Vincezno Fraschini turėjo visiškai kitokių planų. Kokių? Jie norėjo įgyvendinti savo svajonę ir sukurti savo, autentišką ratuotį.
Pirmasis „Isotta Fraschini“ markės automobilis dienos šviesą išvydo pakankamai greitai – 1905 metais. Tuomet tai buvo lenktynėms paruoštas bolidas, kurio ratus suko milžiniškas 17,2 litro darbinio tūrio ir tik 100 arklio galių išvystęs motoras.
Pirmasis bandymas, kaip ir savarankiški bandymai iškepti blynus, prisvilo, tačiau ambicingieji kolegos nenuleido rankų. „Isotta Fraschini“ nuolatos bendradarbiavo su kitais gamintojais, kurie vertino „Isotta Fraschini“ kompanijos specialistų kruopštumą ir aukštą kokybės lygį.
Kapitalo trūkumas visuomet būdavo „Isotta Fraschini“ problema. Norėdami tapti pilnaverčiu gamintoju „Isotta Fraschini“ privalėjo savo banko sąskaitoje turėti ne penkiaženklę ir ne šešiaženklę sumą, todėl nenuostabu, jog pirmasis serijinei gamybai paruoštas „Isotta Fraschini“ markės modelis pasirodė tik 1919 metais, Paryžiaus automobilių parodoje.
Klientų trauka
„Isotta Fraschini“ nuo pat pirmųjų dienų orientavosi ne į Europos, bet Jungtinių Valstijų rinką. Kaip žinodami, jog prabangių automobilių rinka visuomet bus didesnės anapus Atlanto negu pakankamai konservatyvioje Europoje.
Anuomet daugelis šį sprendimą laikė netradiciniu, tačiau dviejų ambicingų italų noras tapti pasaulinio lygio žaidėju buvo stipresnis negu kas galėjo pagalvoti.
Praėjus vos vieneriems metams nuo pirmojo serijinio modelio debiuto, Jungtinių Valstijų elitas pradėjo demonstruoti didžiulį susidomėjimą „Isotta Fraschini“ kūriniais, kol galiausiai itališkos markės automobiliai tapo neatsiejama Holivudo grietinėlės dalimi.
Anuomet „Isotta Fraschini“ kompanijos valdymo modelis mažai kuo skyrėsi nuo pagrindinių konkurentų. Italai bet kuriam klientui leisdavo naudotis kompanijos partnerių paslaugomis ir ant „Isotta Fraschini“ važiuoklės uždėti Carrozzeria Castagna ar Cesare Sala dirbtuvėse sukurtą kėbulą. Toks modelis buvo beprotiškai populiarus ir pelningas, tačiau tolimesnę „Isotta Fraschini“ plėtrą sustabdė Pirmasis, Antrasis pasaulinis karas ir tarpukariu Europoje “slankiojusi“ ekonominė krizė.
Iki antrojo pasaulinio karo „Isotta Fraschini“ stengėsi koncentruotis į ribotos laidos modelių gamybą, tačiau sparčiai įsiplieskęs konfliktas paskatino sustabdyti bet kokią veiklą susijusią su transporto priemonėmis iki pat 1949-ųjų metų.
Bandymas atsigauti
„Isotta Fraschini“ po antrojo pasaulinio karo sugrįžo kardinaliai pasikeitusi. Ši markė tapo Breda Motori koncerno dalimi, kuri specializavosi troleibusų ir dyzelinių variklių gamyba – tai buvo pagrindinis koncerno tikslas.
„Isotta Fraschini“ vardas automobilių pramonėje buvo girdimas tik mažose entuziastų grupelėse, kurie atsimindavo grakščių, elegantiškų linijų automobilius, kuriems atsispirti būdavo beprotiškai sunku.
Norinčių atgaivinti legendinę markę buvo daug, tikrai daug. Nuo šešto iki devinto dešimtmečio atsirado kelios dešimtys turtingų verslininkų, kurie turėjo aiškią ir šviežią viziją kaip „Isotta Fraschini“ turėtų atrodyti XX amžiuje, tačiau kaip ir daugelis bandymų iš pelenų prikelti garsų gamintoją, taip ir „Isotta Fraschini“ sugrįžimą į tarptautinę areną baigėsi tik drąsiomis kalbomis.
Tipo 8 evoliucija
Teoriškai, „Isotta Fraschini“ gamino tik vieną modelį – Tipo 8. Nuo pat 1919 metų „Isotta Fraschini“ gamino daugybę skirtingų Tipo 8 modelio variacijų, kurios retkarčiais viena nuo kitos skirdavosi kaip diena ir naktis.
Nepaisant to, kiekvienas Tipo 8 modifikacija pasižymėdavo išskirtinumu ir didžiuliu dėmesiu detalėms, 8 cilindrų motoru ir pakankamai didžiuliu maksimaliu greičiu, kurio dėka „Isotta Fraschini“ vairuotojai norimą tikslą galėjo pasiekti per žymiai trumpesnį laiko tarpą negu kiti.
Pirmosios Tipo 8 variacijos buvo komplektuojamos su 5,9 litro darbinio tūrio jėgos agregatais, kurie išvystydavo 100 arklio jėgų. Būtent šio motoro dėka „Isotta Fraschini“ patekdavo į greičiausiųjų automobilių gretas. Vis dėlto, sparčiai tobulėjantys „Rolls Royce“ bei „Hispano Suiza“ analogai po keleto metų paskatino variklio tūrį padidinti nuo 5,9 iki 7,3 litro. Tuo tarpu variklio galia išaugo nuo 100 iki 110 ar 120 arklio galių.
Nepriklausomai nuo pasirinktos važiuoklės ar specialistų, kurie pagal bet kurio kliento pageidavimus sukurdavo automobilio kėbulą, vieno „Isotta Fraschini“ egzemplioriaus kaina anuomet svyruodavo nuo 20 000 iki 35 000 dolerių. Dabar – ankstyvieji „Isotta Fraschini“ markės automobiliai įvairiuose aukcionuose parduodami už 800 000 – 1,5 mln. JAV dolerių sumą.
Paskutinis pasispardymas
„Isotta Fraschini Tipo 8C Monterosa“ – paskutinis italų markės modelis, kuris dienos šviesą išvydo 1948 metais. Tuomet šis automobilis buvo sukurtas bendradarbiaujant su dvejomis garsiomis automobilių kėbulų gamintojais: Zagato, Touring bei Milanese Carrozzeria Boneschi.
1948-aisiais pasirodęs modelis turėjo tapti nauju pagrindu ir pamatais karo nualintai kompanijai. Vis dėlto, ambicingas planas iš naujo užkariauti JAV rinką turėjo vieną ir labai didelį trukumą – milžinišką naujo automobilio kainą. Anuomet aukščiausios klasės Cadillac modeliai kainuodavo maždaug 2500 – 3000 dolerių, tuo tarpu Isotta Fraschini naujasis modelis kainavo 10 000 – 12 000 dolerių, todėl nenuostabu, jog vos po šešių mėnesių nuo Isotta Fraschini Tipo 8C Monterosa debiuto, kompanijos atgaivinimo planai buvo išmesti į šiukšlių dėžę.
