Ralio vairuotojai labai dažnai vadinami antžmogiais – ateiviais, kurie sugeba bet kokiomis oro sąlygomis išspausti absoliutų maksimumą iš bet kokio automobilio. Kita vertus, net ir patys geriausi vairavimo įgūdžiai gali nublanksti, jeigu vairuotojas neturi tinkamo įrankio pergalei pasiekti.
„Audi“ puikiai tai žino. Šios markės inžinieriams iki šiol kabinami medaliai už „Audi Quattro“ sukūrimą ir pademonstruotą proveržį keturių varančiųjų ratų pavaros sistemos srityje, tačiau norint suprasti iš kur „Audi“ žino kaip sukurti sėkmingą ralio bolidą, iš pradžių reikia atsigręžti į praeitį.
Išvaryto inžinieriaus vaisius
„Audi“ sugebėjo ne vieną kartą įrašyti savo vardą į automobilių sporto istorijos vadovėlį, tačiau „Audi Type C“ yra svarbus dėl kelių priežasčių. Visų pirma – jis ne tik buvo pirmasis „Audi“ automobilis laimėjęs ralio varžybas. Jis taip pat, regis, tapo kruopščiai suplanuoto Augusto Horcho keršto plano dalis.
Matote, dar prieš sukurdamas „Audi Type C“, jis dirbo „August Horch & Cie. Motorwagenwerke AG“ įmonėje, iš kurios netikėtai buvo atleistas dėl nesutarimų su finansų direktoriumi. Natūralu, jog gabumų turėjęs inžinierius netrukus įkūrė naują įmonę „August Horch Automobilwerke GmbH“, tačiau buvę A. Horcho partneriai jį padavė į teismą dėl ganėtinai ironiškos priežasties – dėl prekės ženklo autorinių teisių pažeidimų. Ir liūdniausia yra tai, jog šią bylą jie laimėjo Leipcigo aukščiausiajame teisme.
Nepaisant vyrą lydėjusių nesėkmių, jis vis tiek ieškojo būdų kaip išnaudoti savo patirtį ir gebėjimus, nesukeliant teisinių ginčų su savo konkurentais. Ir šią, itin svarbią akimirką, į pagalbą atėjo A. Horcho bičiulio Franzo Fikentscherio sūnus. Jis tiesiog pasiūlė A. Horcho pavardę išversti į lotynų kalbą, kurioje ji turėjo visiškai kitokią reikšmę – „Klausykis“ – ir tiesiog šiuo žodžiu pavadinti savo naują kompaniją. Ir štai, tokiu, neįprastu, bet naudingu būdu, A. Horchas 1910 m. balandžio 25 dieną įkūrė „Audi Automobilwerke GmbH Zwickau“
Pirmasis auksinis kiaušinis
„Audi Type C“ visuomenei pirmą kartą buvo pristatytas 1912 metais. Palyginus su „Type A“ ir „Type B“ vardu pavadintais pirmtakais, naujasis modelis turėjo didesnio tūrio benzininį variklį – jo tūris padidėjo nuo 2,61 iki 3,56 litro. Natūralu, jog kartu su didesniu variklio tūriu padidėjo ir variklio galia – iki 35 arklio galių. Vis dėlto, tai nebuvo pati svarbiausia variklio charakteristika.
Kiekvienas variklis būdavo aprūpinamas „Zenith“ karbiuratoriais, „Bosch“ uždegimo sistema. Be to, kiekvienas cilindras turėjo po dvi uždegimo žvakes – sprendimą, kurį tik po kurio laiko masinėje gamyboje išnaudojo italų „Alfa Romeo“.
Važiuoklę sudarė klasikinis stačiakampio formos plieninis rėmas, o tiek priekinės, tiek galinės ašys kelio nelygumus amortizuodavo su išilginėmis, pusiau elipsinėmis lingėmis.
Žygis į Alpes
„Audi Type C“ sugebėjo tris kartus iš eilės triumfuoti „Alpių žygyje“ (Österreichische Alpenfahrt). Šis sudėtingas ralis pirmą kartą buvo surengtas 1910 m., todėl istoriškai jis yra senesnis nei Monte Karlo ralis.
Varžybų dalyvių žygis vykdavo birželio mėnesį, dalyviai startuodavo Vienoje ir ten pat grįždavo. Tačiau prieš tai jie turėdavo įveikti sudėtingas Austrijos Alpių kalnų trasas.
Pagrindinė kiekvieno ekipažo užduotis – įveikti trasą surinkus kuo mažiau baudos taškų arba geriausia – finišą pasiekti negavus nei vieno baudos taško. Taškai buvo skiriami už nustatyto vidutinio greičio nesilaikymą. Dalyviai taip pat buvo baudžiami už automobilio remontą, matomas gedimų žymes, pernelyg lėtą važiavimą ar tiesiog nuklydus ne ten kur reikia.
Greičio rungtys tuo metu dar nebuvo įprastos – svarbiausia buvo tikslumas ir pastovumas, tačiau tai buvo nepaprastai sunku. Pirmumas buvo teikiamas ištvermei ir patikimumui – būtent tam tokie renginiai ir buvo skirti.
Kadangi varžybos vykdavo ganėtinai sudėtingomis sąlygomis, jose sugebėjo suspindėti tokie gamintojai kaip „Laurin & Klement“, „Libereco RAF“, Koprivnicos automobilių gamykla, tačiau ryškiausią antspaudą šiose varžybose paliko „Audi“.
Turėjo įveikti daugiau nei 2 000 kilometrų
Trečiasis Alpių ralio etapas, įvykęs 1912 metais, buvo laikomas vienu iš sunkiausių to meto ištvermės ralio varžybų, mat lenktynių dalyviai turėjo įveikti net 2 400 kilometrų ilgio maršrutą.
Iš 85 startavusių automobilių be baudų finišą pasiekė tik 25, o lenktynes apskritai užbaigė 72 automobiliai. Tarp jų buvo ir du „Audi Type C“ modeliai: vieną vairavo Hermannas Lange, kitą – Alexanderis Graumülleris. Komandinį apdovanojimą pelnė tos markės, kurių bent du automobiliai sėkmingai įveikė trasą be baudų – tarp jų buvo ir „Audi“.
1913 metais vykusiose varžybose „Audi“ komandą papildė Louisas Obruba, tačiau šįkart sėkmė lydėjo tik vieną „Audi“ automobilį.
Sunkiausias išbandymas vairuotojų ir automobilių laukė 1914 metų, birželio 14-23 dienomis. Trasa buvo padalyta į septynis greičio ruožus, kurių bendras ilgis siekė net 2 942 kilometrus.
Iš Vienos dalyviai važiavo per Karavankų kalnus į Fiumę (dabartinė Rijeka Kroatijoje), per Triestą į Dolomitus ir Bolcaną. Toliau laukė Stelvio ir Reschenpass perėjos, Insbrukas, Aukštieji Tatrai ir kelionės pabaiga – atgal į Vieną.
Organizatoriai lenktynių taisykles buvo sugalvoję itin griežtas ir detalias. Prieš startą sporto komisarai užplombavo kai kurias automobilių dalis, o vėdinimo angose turėjo būti įrengti vieliniai tinkleliai, kad į variklio skyrių nepatektų joks įrankis. Norėdami išvengti sukčiavimo, kiekviename automobilyje sėdėjo inspektorius iš Imperatoriškojo ir Karališkojo Austrijos automobilių klubo.
Net ir šiandien tokia kelionė atrodo verta pagarbos, ypač su šiuolaikiniais automobiliais, turinčiais kondicionierius,navigacijas, važiuojant asfaltuotais keliais, tačiau prieš 110 metų tai buvo alinantis maratonas. Anuomet automobiliai neturėjo šių patogumų, turėjo atvirą kabiną arba geriausiu atveju – plieninį stogą, o stabdžių sistema buvo tokia gležna, jog daugelis dalyvių riedėdami nuo kalno stabdymo varikliu. Stabdžiai buvo naudojami tik kritiniais atvejais.
Apie šios varžybos sudėtingumą rašė ir pats automobilio kūrėjas, vairuotojas ir įmonės steigėjas A. Horchas: „Neturėjome teisės suklysti. Laikytis numatytų laikų nebuvo lengva. Jau pirmąją dieną kai kurie automobiliai įstrigo iki ašių į purvą, o kitur keliai buvo tokie slidūs, lyg padengti muilu. Jei važiuodavote greičiau nei 30 km/val. , rizikavote nuslysti į griovį. Jei pavykdavo iš jo ištraukti automobilį, sustabdyti jį būdavo nelengva“.
Penktasis Alpių žygio etapas atnešė „Audi“ absoliučią pergalę: iš 75 startavusių automobilių finišą pasiekė 50, o be baudų finišavo 19. Ketvirtadalį šių automobilių sudarė „Audi“ komanda: prie ankstesnių metų trijulės prisijungė austras Robertas Muhri, o vieną iš automobilių vairavo pats A. Horchas. Keturi automobiliai buvo su sportiškais kėbulais, kurių galinė dalis priminė valtį, o penktasis buvo visiškai standartinis.
Alpių užkariautojas
Nepaisant sudėtingų iššūkių, „Audi“ automobiliai sudėtingomis sąlygomis sugebėjo pademonstruoti savo pranašumą. „Audi“ šį maratoną laimėjo tris kartus iš eilės, o tai įpareigojo organizatorius „Audi Type C“ modeliui suteikti „Alpių nugalėtojo“ (vok. Alpensieger) pravardę.
A. Horchas tuomet suprato, pergalės automobilių sporto varžybose yra puiki reklama, padedanti greičiau ir efektyviau parduoti automobilius. Kadangi tokio pobūdžio ištvermės varžybos buvo laikomos sudėtingiausiu išbandymu tiek vairuotojams, tiek automobiliams, pergalės jose buvo itin vertingos.
„Audi Type C“ legendą sustiprino ir tai, jog varžyboms paruošti automobiliai nuo tų, kuriuos galėjo įsigyti šiek tiek labiau pasiturinti vokietis, skyrėsi minimaliai. Juose buvusių variklių galia buvo pakelta iki 40 arklio galių, automobilis galėjo pasiekti 100 km/val. ir – viskas. Iš esmės, tai buvo subtiliai patobulintas kelioninis automobilis, o ne grynakraujis sportinis bolidas, kuriuos esame matyti šiandien.
Naudojo ir kariuomenė
1915 metais „Audi“ nusprendė sutrumpinti savo pavadinimą ir tapo akcine bendrove – „Audiwerke AG Zwickau“. Nors pirmasis pasaulinis karas turėjo įtakos automobilių gamybos pajėgumams, tačiau „Audi“ sugebėjo savo padėtį stabilizuoti įtikdama įvairių šalių kariuomenėms. Oficialūs šaltiniai skelbia, jog „Audi Type C“ Vokietijos ir Austrijos kariuomenėms buvo gaminamas iki pat 1916 metų.
Pasibaigus pirmajam pasauliniam karui, A. Horchas nusprendė palikti savo įkurtą įmonę ir išvyko dirbti į Berlyną, kur užėmė aukštas pareigas Susisiekimo ministerijoje. Vis dėlto, net ir būdamas toliau nuo „Audi“ būstinės, jis nuolatos demonstruodavo ištikimybę šiam prekės ženklui.
Dirbdamas ministerijoje jis nuolatos važinėdavo jam priklausančiu 1914 metų gamybos „Audi Type C“ – automobiliu, kuris sugebėjo triumfuoti sudėtingame Alpių žygyje. Be to, jo asmenimis automobilis buvo pakrikštytas A. Horcho žmonos vardu – Anneliesė.
Apskritai, „Audi“ sugebėjo pagaminti maždaug 1 400 šio modelio vienetų. Atsižvelgiant į tuometinio laikotarpio ekonominę padėtį – tai buvo įspūdingas komercinis pasiekimas. Juolab, „Audi“ tuomet neturėjo milžiniškos gamyklos ar efektyviai veikiančios konvejerio linijos, kuri būtų padėjusi pagamintų automobilių skaičių padidinti bent kelis kartus. Kiekvienas „Audi Type C“ buvo surinktas gamyklos darbuotojų rankomis.
