Po to, kai buvo uždaryta „Group B“ ralio klasė, „Audi“ turėjo sugalvoti išeitį, kur turėtų leisti reikštis kompanijos sportiniam padaliniui, todėl buvo pasirinkta dalyvauti JAV vykstančiose „Trans-Am“ žiedinėse lenktynėse.
Iš pat pradžių viskas sekėsi geriau, nei tikėjosi patys vokiečiai. „Audi“ momentaliai tapo šios žiedinių lenktynių serijos lyderiais, debiutantais, 1988 metais iškovodami aštuonias pergales su legendiniu „Audi 200 Quattro“ automobiliu. Tokia sėkmė nepatiko daugeliui varžovų bei organizatoriams, kurie vokiečiams atsuko šaltą dušą. Tai lėmė, jog jau sekančiame „Trans-Am“ sezone buvo uždrausta naudoti visų varančiųjų ratų pavaras. Žinoma, tai nuvylė „Audi“, tačiau gamintojas nenorėjo atsisakyti savo tobulinamos „Quattro“ sistemos ir todėl nusprendė sukurti naują bolidą, skirtą „IMSA GTO“ čempionatui.
„IMSA GTO“ varžybų taisyklės reikalavo jog čempionate dalyvaujantys bolidai būtų lenktyninės įprastų serijinių automobilių versijos, tiksliau, šie trasos monstrai turėjo tik kiek priminti paprastas mašinas, po savimi slėpdami galingą ir sudėtingą techniką. Taigi, „Audi“ sukonstravo komplikuotą plieno vamzdžių rėmą, kuriame sukišo įmantrius komponentus, kurie prieš tai puikiai tarnavo ralio boliduose. Skirtingai nuo paprastų „Audinių“, ši turėjo daugiasvirtę pakabą bei didžiulius ventiliuojamus stabdžius.
Būdingai tikram „Audi“ stiliui, variklis buvo sumontuotas kaip įmanoma arčiau priekinio buferio – gerokai už priekinės ašies. Agregato pasirinkimas buvo saugus ir patikrintas „Group B“ ir „Pikes Peak“ ralio varžybose – tai penkių cilindrų, dvidešimties vožtuvų variklis su šalia sumontuota milžiniška „KKK“ turbina. Pilnai aliumininis, vos 2,2 litro darbinio tūrio monstras generavo daugiau nei 700 arklio galių ir 720 NM sukimo momento. Visa šį žiauri jėga asfaltą pasiekdavo per penkių bėgių greičių dėžę, sujungtą su visais keturiais ratais.
Kaip ir minėjome, taisyklės reikalavo, jog „IMSA GTO“ bolidas atkartotų serijinės mašinos siluetą, todėl vokiečiai pasirinko „Audi 90“ stogą. Visos kitos kėbulo panelės yra pagamintos iš lengvų medžiagų – juk kažkaip reikėjo paslėpti platesnes nei 300 milimetrų padangas! Kadangi pats gamintojas rūpinosi bolido kūrimu, lenktynių padalinys nemažai laiko praleido vėjo tunelyje, taip stengdamiesi išgauti kuo geresnes aerodinamines savybes. Kad išmetamosios dujos nesugadintų pro kėbulą tekančios oro srovės, išmetimo vamzdis buvo išvestas tiesiog šone, ten, kur turėtų sėdėti keleivis.
Kuomet vokiečiai lenktyniavo „Trans-Am“ čempionate, jie bendradarbiavo su „Group 44“ komanda, tačiau „IMSA GTO“ varžybose „Audi“ nusprendė pasikliauti vien savo jėgomis, o už naujų bolidų vairų pasodino tuometinį „Trans-Am“ čempioną Hurley Haywood ir dabar jau legenda tapusį Hans-Joachim Stuck. Kuomet komanda dalyvaudavo ilgų distancijų lenktynėse, vairuotojams į pagalbą ateidavo Scott Goodyer ir Walter Rohrl. Deja, tačiau „Audi“ turėjo praleisti pirmąsias lenktynes dėl vėlavimo užbaigti bolido tobulinimus.
Pirmasis „Audi 90 IMSA GTO“ debiutas įvyko Majamije, 45 minučių sprinto varžybose, kurių nei vienas iš bolidų nepasiekė dėl avarijos ir sugedusios greičių dėžės. Tačiau nesėkmes ilgai nepersekiojo komandos ir jau sekančiose varžybose Summi Point trasoje „Audi“ nuskynė pirmąsias dvi vietas. Sezonui įsibėgėjus vokiečiai laimėjo šešias iš devynių lenktynių. Kadangi pirmose trijose varžybose komanda nepelnė taškų, čempionato pabaigoje paaiškėjo, jog vos keliais taškais „Audi R5“ (toks buvo gamintojo vidinis kodas) pralaimėjo laurus nuskynusiam „Mercury Cougar XR7“ bolidui.
Turbūt net nereikia pažymėti, jog „90 IMSA GTO“ sėkmė JAV trasose nebuvo nepastebėta Ingolštate besiglaudžiančios vadovybės, todėl vokiečiai nusprendė toliau bandyti visų varančiųjų ratų sistemos potencialą vietinėse, „DTM“, lenktynėse. Tai reiškė, jog po debiutinių metų, mūsų aptartas bolidas daugiau nebeišvydo rimtų lenktynių. Tačiau sprendžiant iš 1989 metų sezone parodytų bolido galimybių, galime drąsiai spėti, jog sekančiais metais „90 IMSA GTO“ būtų dominavęs visą sezoną. Gaila, tačiau mes taip niekada ir nesužinosime, ką dar būtų pasiekęs šis sudėtingas , pažangus ir velnioniškai greitas bolidas.
Po to, kai buvo uždaryta „Group B“ ralio klasė, „Audi“ turėjo sugalvoti išeitį, kur turėtų leisti reikštis kompanijos sportiniam padaliniui, todėl buvo pasirinkta dalyvauti JAV vykstančiose „Trans-Am“ žiedinėse lenktynėse.
Iš pat pradžių viskas sekėsi geriau, nei tikėjosi patys vokiečiai. „Audi“ momentaliai tapo šios žiedinių lenktynių serijos lyderiais, debiutantais, 1988 metais iškovodami aštuonias pergales su legendiniu „Audi 200 Quattro“ automobiliu. Tokia sėkmė nepatiko daugeliui varžovų bei organizatoriams, kurie vokiečiams atsuko šaltą dušą. Tai lėmė, jog jau sekančiame „Trans-Am“ sezone buvo uždrausta naudoti visų varančiųjų ratų pavaras. Žinoma, tai nuvylė „Audi“, tačiau gamintojas nenorėjo atsisakyti savo tobulinamos „Quattro“ sistemos ir todėl nusprendė sukurti naują bolidą, skirtą „IMSA GTO“ čempionatui.
„IMSA GTO“ varžybų taisyklės reikalavo jog čempionate dalyvaujantys bolidai būtų lenktyninės įprastų serijinių automobilių versijos, tiksliau, šie trasos monstrai turėjo tik kiek priminti paprastas mašinas, po savimi slėpdami galingą ir sudėtingą techniką. Taigi, „Audi“ sukonstravo komplikuotą plieno vamzdžių rėmą, kuriame sukišo įmantrius komponentus, kurie prieš tai puikiai tarnavo ralio boliduose. Skirtingai nuo paprastų „Audinių“, ši turėjo daugiasvirtę pakabą bei didžiulius ventiliuojamus stabdžius.
Būdingai tikram „Audi“ stiliui, variklis buvo sumontuotas kaip įmanoma arčiau priekinio buferio – gerokai už priekinės ašies. Agregato pasirinkimas buvo saugus ir patikrintas „Group B“ ir „Pikes Peak“ ralio varžybose – tai penkių cilindrų, dvidešimties vožtuvų variklis su šalia sumontuota milžiniška „KKK“ turbina. Pilnai aliumininis, vos 2,2 litro darbinio tūrio monstras generavo daugiau nei 700 arklio galių ir 720 NM sukimo momento. Visa šį žiauri jėga asfaltą pasiekdavo per penkių bėgių greičių dėžę, sujungtą su visais keturiais ratais.
Kaip ir minėjome, taisyklės reikalavo, jog „IMSA GTO“ bolidas atkartotų serijinės mašinos siluetą, todėl vokiečiai pasirinko „Audi 90“ stogą. Visos kitos kėbulo panelės yra pagamintos iš lengvų medžiagų – juk kažkaip reikėjo paslėpti platesnes nei 300 milimetrų padangas! Kadangi pats gamintojas rūpinosi bolido kūrimu, lenktynių padalinys nemažai laiko praleido vėjo tunelyje, taip stengdamiesi išgauti kuo geresnes aerodinamines savybes. Kad išmetamosios dujos nesugadintų pro kėbulą tekančios oro srovės, išmetimo vamzdis buvo išvestas tiesiog šone, ten, kur turėtų sėdėti keleivis.
Kuomet vokiečiai lenktyniavo „Trans-Am“ čempionate, jie bendradarbiavo su „Group 44“ komanda, tačiau „IMSA GTO“ varžybose „Audi“ nusprendė pasikliauti vien savo jėgomis, o už naujų bolidų vairų pasodino tuometinį „Trans-Am“ čempioną Hurley Haywood ir dabar jau legenda tapusį Hans-Joachim Stuck. Kuomet komanda dalyvaudavo ilgų distancijų lenktynėse, vairuotojams į pagalbą ateidavo Scott Goodyer ir Walter Rohrl. Deja, tačiau „Audi“ turėjo praleisti pirmąsias lenktynes dėl vėlavimo užbaigti bolido tobulinimus.
Pirmasis „Audi 90 IMSA GTO“ debiutas įvyko Majamije, 45 minučių sprinto varžybose, kurių nei vienas iš bolidų nepasiekė dėl avarijos ir sugedusios greičių dėžės. Tačiau nesėkmes ilgai nepersekiojo komandos ir jau sekančiose varžybose Summi Point trasoje „Audi“ nuskynė pirmąsias dvi vietas. Sezonui įsibėgėjus vokiečiai laimėjo šešias iš devynių lenktynių. Kadangi pirmose trijose varžybose komanda nepelnė taškų, čempionato pabaigoje paaiškėjo, jog vos keliais taškais „Audi R5“ (toks buvo gamintojo vidinis kodas) pralaimėjo laurus nuskynusiam „Mercury Cougar XR7“ bolidui.
Turbūt net nereikia pažymėti, jog „90 IMSA GTO“ sėkmė JAV trasose nebuvo nepastebėta Ingolštate besiglaudžiančios vadovybės, todėl vokiečiai nusprendė toliau bandyti visų varančiųjų ratų sistemos potencialą vietinėse, „DTM“, lenktynėse. Tai reiškė, jog po debiutinių metų, mūsų aptartas bolidas daugiau nebeišvydo rimtų lenktynių. Tačiau sprendžiant iš 1989 metų sezone parodytų bolido galimybių, galime drąsiai spėti, jog sekančiais metais „90 IMSA GTO“ būtų dominavęs visą sezoną. Gaila, tačiau mes taip niekada ir nesužinosime, ką dar būtų pasiekęs šis sudėtingas , pažangus ir velnioniškai greitas bolidas.
