Tokie įvykiai pasaulinėje rinkoje turėjo lemiamos reikšmės ir Lietuvos degalų rinkai, todėl dyzelino litro kaina daugelyje šalies degalinių dabar svyruoja apie 1 eurą. Bet ar sumažėjusios degalų kainos Lietuvoje yra adekvačios naftos kainų mažėjimui pasaulinėje rinkoje?
Išanalizavus degalų kainas šalyje ir Baltijos regione paaiškėjo, kad Lietuvoje degalų kaina ir toliau išlieka didžiausia Baltijos šalyse. Ketvirtadienio, gruodžio 10-osios, duomenimis pigiausiai – 0,99 euro – A95 markės benzinas kainavo Estijoje, (Latvijoje – 1,05 euro, o Lietuvoje – 1,09 euro). Dyzelinas tą pačią dieną pigiausias buvo Latvijoje – 0,98 euro.
Tačiau ir Lietuvoje ne „firminėse“ degalinėse tą pačią gruodžio dieną buvo galima į bakus prisipilti pigesnio kuro – „Jozitoje“ Kaune litras dyzelino kainavo 0,86 euro, o tas pats kiekis A95 benzino „Sauridos“ degalinėje Šilalėje – 0,99 euro. Tai maždaug 10-čia centų pigiau, negu kituose šalyje veikiančiuose degalinių tinkluose.
Tačiau didžiausias paradoksas, kad ėmus kristi degalų kainoms degalinių Lietuvoje maržos ne tik kad nesumažėjo, o netgi išaugo. Naujausias pavyzdys : jei rugsėjį „Statoil“ degalinių marža žemės ūkiui skirtam dyzelinui buvo 0,114 euro litrui, tai lapkričio mėnesį ji pašoko iki 0,149, o gruodį – net iki 0,197 euro litrui.
Ir tai dar ne viskas. Palyginus degalų kainas be akcizų Lietuvoje ir Vokietijoje, išvydome dar vieną fenomeną – gruodžio 10 d. duomenimis Vokietijoje 1 litras dyzelino kainavo 0,489 euro, o Lietuvoje – 0,655 (skirtumas – 0,166 euro ne mūsų naudai).
Ir tai dar ne viskas... palyginkime žemės ūkiui skirto dyzelino kainas be akcizo su įprastu dyzelinu (irgi be akcizo) mūsų šalies „Statoil“ degalinėse: žemės ūkiui – 0,655 euro litrui (akcizas 1 litrui – 0,021 euro), o paprastas – 0,597 euro litrui. Skirtumas – 0,058 euro.
„Tai reiškia, kad degalinės marža vienam litrui žemės ūkiui skirto dyzelino 0,197 euro, o dyzelinui kitam transportui – 0,15 euro. Kuo „Statoil“ degalinės gali pateisinti 0,047 euro maržų skirtumą? Mano nuomone, kitaip nei elementariu sukčiavimu pateisinti nebūtų įmanoma“, - teigia S. Brundza.
Nedaug kuo skiriasi padėtis ir kitose šalies degalinėse.
Atsižvelgiant į tai, kad žemdirbiai per metus sunaudoja 324.777.396 litrų dyzelino (2014 m. duomenys), akivaizdu, kad žemdirbiai, o tuo pačiu ir mes visi - žemės ūkio produkcijos vartotojai - kasmet permokame beveik 15 milijonų 264 tūkstančius eurų.
Ir tai dar ne viskas... Palyginę dyzelino žemės ūkiui kainas Lietuvoje (0,68 euro su lietuvišku akcizu ir akcizo PVM) ir Vokietijoje – 0,514 euro (paskaičiuota su lietuvišku akcizu), gausime jau ne į akis mažai tekrintantį skirtumą, o daugiau nei įspūdingą 53 milijonų 913 tūkstančių 47 eurų sumą. Tiek daugiau privalės pakloti Lietuvos ūkininkai, nes jie pila degalus ne Vokietijoje, o Lietuvoje.
Ir dar vienas negražus faktas... Pigiausiais degalais garsėjančios UAB „Jozita“ direktorius Jonas Jokubauskis kreipėsi į Seimo narį S. Brundzą, teigdamas, jog Lietuvos teisės aktai sukuria labai nevienodas sąlygas dideliems ir mažiems degalų rinkos žaidėjams.
„Mūsų žiniomis kai kurie degalinių tinklai Lietuvoje (UAB „Neste Lietuva“, UAB „Lukoil Baltija“) prekiauja degalais, kurių sudėtyje yra daugiau kaip 30 proc. biodegalų, taip gaudami akcizo lengvatą, tačiau neinformuodami vartotojų, kad degaluose didelę dalį sudaro biodegalai“, - rašoma laiške.
Kodėl, nesunku paaiškinti. Mat pagal LR Akcizų įstatymo 40 str. tokiems degalams taikoma akcizo lengvata, proporcinga dyzeline esančiai biodegalų daliai. Todėl dyzelinio kuro ir sintetinio dyzelino mišiniams taikomas apie 110 eurų vienam kubiniam metrui mažesnis akcizo mokestis. Tai išties didžiulė suma, ir šie degalinių tinklai įgyja neįtikėtiną konkurencinį pranašumą prieš kitus pardavėjus.
„Ar valstybė pasiruošusi ir toliau mokėti biudžeto pinigus už mažųjų degalinių tinklų žlugdymą remdama importinius biodegalus parduodančius didžiuosius tinklus?“, - Seimo nario klausia prekiautojas degalais?
Kodėl taip yra?
„Todėl, kad vienintelė institucija, privalanti stebėti ir kontroliuoti degalų rinką – LR konkurencijos taryba - yra visiškai bedantė ir nevaldo situacijos, o degalų pardavėjai tokiu atveju panašėja į stichišką, laukinę ir visiškai ignoruojančią bet kokius rinkos dėsnius, verslo grupę“, - spaudos konferencijoje akcentavo S. Brundza.
Jis apgailestavo, kad prie šios problematikos tenka grįžti jau trečią kartą, nes ankstesnės pastangos degalų kontrolę perduoti Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai nedavė rezultatų.
Ne iki galo apgalvotas ir nuoseklus spaudos konferencijos dalyviams pasirodė ir Energetikos ministerijos siūlymas apie ketinimus įpareigoti degalų pardavėjus į žieminį dyzeliną įmaišyti daugiau iš rapsų Lietuvoje gaminamų pirmos kartos biodegalų (RRME – riebalų rūgščių metilo esterio).
Ne vien todėl, kad toks ne iki galo ištirtas ir praktikoje išbandytas siūlymas žiemą gali tapti tikru peiliu dyzeliniams varikliams.
Pasak ekspertų, netgi pats švariausias riebalų rūgščių metilo esteris nėra geras sprendimas, naudojant jį žiemai skirtuose degaluose. Juk ne veltui švariausią iš rapsų RRME išgaunantys švedai jau gailėjosi sumanę pilti jį į arktinį dyzeliną. Pakanka prisiminti ne itin atšiaurią pernykštę žiemą visą Švedijos spaudą ir interneto portalus užtvindžiusius pranešimus apie užsikimšusius degalų filtrus ir pusiaukelėje įstrigusius dyzelinių automobilių vairuotojus.
Verta priminti, kad kitose šiaurės Europos šalyse – Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Lenkijoje - RRME priedai į žieminį dyzeliną nemaišomi.
Kas verčia lietuvius skubėti? Ko gero, įsipareigojimas Europos sąjungai iki 2020-ųjų pasiekti, kad 10 proc. transporto sektoriuje suvartojamų energijos išteklių būtų atsinaujinantys ištekliai. Statistikos departamento duomenimis prieš dvejus metus šis rodiklis siekė 4,65 proc.
Tačiau skubėti ne visada verta, juolab – apsimoka. Spaudos konferencijoje VGTU profesorius S. Pukalskas pateikė ir kitų pavyzdžių apie alternatyvias atsinaujinančias kuro rūšis. Vilniaus Gedimino technikos universiteto transporto inžinerijos fakulteto
automobilių transporto katedros vedėjo S. Pukalsko nuomone Lietuvai, norint patenkinti vis didėjantį ES reikalaujamą atsinaujinančių išteklių naudojimo kiekį, reikėtų orientuotis šiek tiek į kitus atsinaujinančius energijos išteklius, o ne į pirmos kartos biodegalus, kurie vis dar gaminami Lietuvoje, nors didžioji dalis pažangiai mąstančių pasaulio valstybių jau seniai tokios gamybos ne tik, kad neskatina, bet net ir draudžia.
