„Žmonės gyvena vis aktyviau: dažniau keliauja, lanko sunkiau privažiuojamas vietas, į kurias su tradiciniu sedanu nepateksi. Kiekvienai progai turėti atskirą automobilį – didelė prabanga, tad geriausiai visus poreikius šiandien suderina būtent SUV, arba didesnio pravažumo automobilis“, – pasakoja įgalioto „Suzuki“ atstovo Lietuvoje, UAB „Autoverslo automobiliai“ komercijos direktorius Tomas Ravinskas.
Didėja dešimtimis procentų
Tendencija persėsti iš tradicinių kėbulų – sedanų, hečbekų ar universalų – automobilių į SUV tipo modelius pastebima ir Lietuvoje. Čia didesnio pravažumo modelių pardavimas pastaraisiais metais auga dešimtimis procentų, kitų kėbulo tipų automobilių – kur kas lėčiau arba netgi mažėja.
„Prieš daugiau nei pusšimtį metų, kai tarp civilių pradėjo populiarėti visureigio kėbulo tipas, automobilis apskritai buvo didelė prabanga. Nedaugelis galėjo įsigyti asmeninę transporto priemonę, juolab visureigį, kuris kainavo keliskart brangiau už pigiausius miesto hečbekus“, – istoriją pasakoja automobilių specialistas.
Ilgą laiką visureigių niša buvo nedidelė – jų reikėjo siaurai visuomenės grupei: turtingiems medžiotojams, miškininkams ir kitiems, galintiems įpirkti naują brangų automobilį. Dažnai visureigiai turėjo kopėčių tipo rėmą (angl. ladder frame) ir nuo visų savo konkurentų gerokai atsiliko komfortu, tačiau galėjo nuvažiuoti ten, kur kitų automobilių savininkai kulniuodavo nebent pėstute.
Augant gyvenimo lygiui, didėjo ir galimybės įpirkti geresnius automobilius – taip praėjusio amžiaus pabaigoje visureigius pradėjo gaminti nebe ant vienos rankos pirštų suskaičiuojami gamintojai, o apie dešimt. Populiarėjo visureigiams skirtos varžybos kaip Dakaro ralis, pavyzdžiui, dar 1984-aisiais jame nugalėjo modifikuotas „Porsche 911“ automobilis, tačiau antroje dešimtojo dešimtmečio pusėje hečbekų ar kupė finišas tokio tipo ralyje tapo sunkiai įsivaizduojamas.
Prasidėjus šiam tūkstantmečiui vadinamieji tikrieji (rėminės konstrukcijos) visureigiai pradėjo nykti, nes išpopuliarėjo jų konkurentai, kurie, kaip parodė netolima ateitis, nuviliojo ne tik didžiųjų visureigių, bet ir mažesnių hečbekų pirkėjus.
2 varomų ratų pakanka ne visiems
Gamintojai pajautė atėjusią didesnio pravažumo automobilių madą ir pradėjo vieną po kito kepti krosoverius, kurie ne tik kopėčių tipo rėmo, „palėtintos“ pavaros neturi, bet dažnai yra varomi tik dviem ratais bei turi vos už hečbeko didesnę prošvaisą (atstumą nuo žemės iki žemiausios kėbulo vietos).
„Keturių varančių ratų pavara ir aukšta prošvaisa – tai būtini atributai kalbant ne tik apie visureigius, bet apskritai apie automobilius, turinčius pretenzijų nuvažiuoti nuo asfalto. Daugelis šiandieninių krosoverių tokio funkcionalumo jau neturi – yra varomi dviem ratais, dėl komforto jų ratų bazė pailginama kiek tik įmanoma, o prošvaisa paliekama vos aukštesnė nei hečbeko. Komplektuojant kai kuriuos krosoverius, keturių varančių ratų pavarą galima užsisakyti papildomai, tačiau tik su brangia komforto įranga“, – aiškina T. Ravinskas.
Iš vienos pusės, tai atitinka nemažos krosoverių pirkėjų dalies poreikius – nuo asfalto nuvažiuoja ne kiekvienas. Tačiau tuos, kurie kartais pravažiuoja pažliugusiu miško keliuku ar nori pasiekti atokiau esančią sodybą, varančių ratų trūkumas gali nemaloniai nustebinti pačiu netinkamiausiu metu.
Kita vertus, tai, kad daugelis kompaktinės klasės krosoverių teturi du varančius ratus, o už 4WD pavarą reikia gerokai primokėti, atveria rinkoje nišą – yra keli gamintojai, kurie jau į standartinę įrangą įmontuoja visų varančių ratų sistemą ir pasirūpina aukšta jų prošvaisa.
Ekonomiškumas – prioritetas
Viena iš priežasčių, kodėl daugelis krosoverių tapo varomi tik dviem ratais, yra degalų ekonomija. Anksčiau keturis varančius ratus turintys modeliai buvo labai dideli, aukšti, jų aerodinamika prasta. Todėl jie ir stabdydavo, ir įsibėgėdavo gerokai prasčiau, tačiau šiuolaikiniai krosoveriai į juos nepanašūs. Ne tik išvaizda, bet ir technologijomis.
Dabar keturiais ratais varomi automobiliai neretai yra kompaktiški, vos keturių metrų ilgio ar netgi trumpesni, kaip, pavyzdžiui, „Suzuki Ignis“. Jų keturių varančių ratų sistema nėra nuolatinė: įprastai automobiliai varomi tik priekiniais, o galiniai įsijungia aniems praradus sukibimą. Keturi varantys ratai nereikalingi nuolat, todėl tokia elektroninių sistemų funkcija padidino SUV automobilių patrauklumą ir ekonomiškumą.
Kaip pavyzdį galima pateikti kiekvienais metais organizuojamus ekonomiškumo ralius. 2015-ųjų „Statoil Eko žygyje“ keturiais ratais varomas „Suzuki Vitara“ su 88 kW pasiekiančiu 1,6 l darbinio tūrio varikliu vidutiniškai vartojo vos 4,99 l/100 km benzino. Toks rezultatas tapo įmanomas tik dėl pažangių elektroninių sistemų, reikiamu metu paskirstančių jėgą į visus varančius ratus.
Kitas keturių varančių ratų pavarą turinčių automobilių privalumas – likvidumas antrinėje rinkoje. Pardavėjai teigia, kad tokius naudotus automobilius pirkėjai renkasi mieliau, o ir naujiems likutinė vertė suteikiama didesnė.
