„Nuo Čitos iki čia šiandien nuvažiavau 945 km. Čia jau ruduo. Medžiai gelsta, ir nors dieną temperatūra pasiekia 25 laipsnius šilumos, naktimis ji krenta arti nulio. Kelio danga gera, bet jis visas labai banguotas. Kaip pas mus po asfaltu kokios šaknys prasimuša, tai čia taip po tūkstantį kilometrų važiuoju. Džiugu, kad motociklo važiuoklė labai gerai dirba, nenuvargina, kaip tikėjausi“, - apie savo kelionės progresą kalbėjo Karolis.
Jį labiausiai stebina Sibiro tuštuma, jo dydis. Jau kelinta diena iš eilės nesibaigianti taiga: tai bekraščiai miškai, tai tušti laukai, ir tik vienas vienintelis kelias per visą Rusiją.
Japonas ant mopedo
Karolis, iš Druskininkų keliaujantis aplink pasaulį atgal į Druskininkus toli gražu ne vienintelis pramuštgalvis keliautojas su beprotiškiausiomis idėjomis. Tokių keliauninkų procentas gal ir mažytis, tačiau tarp daugiau nei 7 milijardų pasaulio gyventojų jų atsiranda nemažai. O kai tokiems keliautojams per pasaulį yra tik vienas kelias, jie būtinai susitiks.
Taip viduryje niekur Karolis susitiko su motociklininku iš Japonijos. 63 metų garbus vyriškis keliauja su 110 kubinių centimetrų vienacilindrį varikliuką turinčiu mopedu. Keliauja jau tris mėnesius, aplankė visus „stanus“, susuko 30 tūkst. km ir važiuoja namų link.
K. Mieliauskas džiaugiasi, kad Sibiro gaisrų pasekmių jau nebesijaučia. Oras gražus, nėra smogo, nėra dūmų. Nors sutiktas vietinis grybautojas sakė, kad nuo Irkutsko pusės atėjusi migla čia sklandė dar prieš gerą savaitę. Pasiūlė geriau saugotis meškų, kurios mėgsta išeiti į kelią. Čia civilizacijos nedaug, karaliauja gamta.
Kilometrai „ant garų“
Civilizacijos labiausiai trūksta motociklui. Automobiliai turi didelius degalų bakus. Motociklai – ne itin. Ir jiems reikia stoti pasipildyti atsargas kas kelis šimtus kilometrų. O degalinių kelyje kuo toliau, tuo mažiau.
„Atstumai tarp degalų kolonėlių dideli. Ir nors navigacijos sistema rodo kiekvieną kolonėlę, nebūtinai kiekviena jų bus veikianti. Ir čia gaunasi įdomus žaidimas. Nors motociklo kompiuteris gana neblogai rodo degalų likutį, kelis kartus teko tikrinti, kiek kilometrų galima nuvažiuoti, kai borto kompiuteris rodo nulį likusių kilometrų“, - sakė Karolis, pasigyręs, kad visus šiuos žaidimus kol kas laimėjo.
Kolonėlės įvairiausios. Ir prabangios europietiškos „Rossneft“, ir tiesiog surūdijusios degalų bačkos šalia kelio. Kai jos viena nuo kitos nutolusios per kelis šimtus kilometrų, Karolis nebesirenka iš kur geresnius degalus gauti. Pila tai, kas yra.
„Pilu tiesiog tai, kas yra. Bet pasirodo, kad mano KTM žirgas neišrankus savo avižoms ir važiuoju nejausdamas jokio skirtumo, motociklo variklis dirba puikiai. O tai reiškia, kad arba degalai visur vienodi, tik kolonėlės stipriai skiriasi, arba kad KTM variklis neišrankus degalams ir dirba maitindamasis bet kuo“, - mąstė keliauninkas, kuriam iki Valdivostoko lieka tik pora dienų kelio.
Toliau jo laukia logistiniai iššūkiai. Vladivostoke pasibaigs Azijos žemynas. Toliau – Šiaurės Ameriką, tačiau norint ją pasiekti teks persikelti per Ramųjį vandenyną.
