Dabartinė automobilių pavadinimų struktūra gyvuoja ne vieną ir ne du dešimtmečius. Ji yra patogi, lengvai suprantama ir perprantama. Žinoma, automobilių pramonėje vis dar atsiranda įvairių nesusipratimų, bet tai yra greičiau išimtis negu taisyklė.
Šį kartą norime Jums papasakoti apie neįprastą, bet veiksmingą sistemą, kurią buvo sugalvojęs „Ford“ kompanijos lokomotyvas – Henris Fordas.
Šios mišrainės pradininkas – „Ford“
„Ford Model T“ labai dažnai įvardijamas kaip vienas svarbiausių automobilių. Su juo „Ford“ bendrovės įkūrėjas kardinaliai pakeitė automobilių gamybos formulę ir visam pasauliui įrodė, jog automobilis, kaip transporto priemonė, gali būti prieinamas bet kuriam šalies piliečiui.
Per labai trumpą laikotarpį „Ford“ pagamino tūkstančius, o vėliau – milijonus „Model T“ vienetų, kurie užtvindė Jungtinių Amerikos Valstijų kelius. Nežmonišku greičiu išpopuliarėjęs modelis tuometinį „Ford“ vadovą paskatino imtis naujų, šiek tiek neįprastų priemonių.
„Ford“ nusprendė atsisakyti iki tol naudotos modelių vardų struktūros. Iki „Model T“ pasirodymo „Ford“ savo gaminamoms mašinoms suteikdavo labai trumpus, bet aiškius vardus: „Ford B“, „Ford C“, „Ford N“. Norite greitai sugalvoti vardą savo automobiliui? Tiesiog bakstelėkite pirštu į abėcėlę.
Henris Fordas norėdamas šią sistemą pašalinti, jis panoro susikoncentruoti tik į „Model T“. Vieną, vienintelį modelį ir būtent ties šia akimirka „Ford“ visiems laikams pakeitė automobilių pramonę. Dar kartą. Leiskite paaiškinti kodėl.
Nuo 1909 iki 1927 metų „Ford Model T“ sulaukė gausybės patobulinimų, inžinierių sugalvotų modifikacijų, kurios leisdavo „Model T“ išlaikyti populiariausio automobilio titulą.
Gamintojas ir jį pirkę vairuotojai, norėdami tiksliai įvardinti vairuojamą egzempliorių, pasakydavo dvi frazes – 1925-ųjų „Ford“ arba 1913-ų „Ford“. Kadangi „Ford Model T“ per visą gamybos laikotarpį nuolatos evoliucionavo, daugelis įprato įvardinti tik gamintojo markę ir gamybos metus. O šią žinutę išgirdę pašnekovai labai greitai suprasdavo ką kolega turėjo omenyje.
Šis įprotis didesnę prasmę įgavo 1927 metais, kai „Ford“ pagaliau išleido „Model T“ įpėdinį – „Ford A“.
Gamintojas norėdamas išlaikyti tęstinumą, visus savo automobilius vadindavo „Ford A“. Vis dėlto, už šio vardo slypėdavo milžiniškas kėbulo tipų, versijų labirintas, nes „Ford A“ buvo galima įsigyti su daugiau nei 30 skirtingų kėbulo tipų! Tik pabandykite įsivaizduoti kelionę į „Ford“ saloną.
– Laba diena, aš noriu įsigyti „Ford A“.
– Žinoma, pone, kurio kėbulo tipo norėsite?
– Aš norėčiau kupė.
– O galėtumėte pasakyti tiksliau? Ar tai turėtų būti „Business Coupe“, „Deluxe Coupe“, „Special Coupe“, o gal „Sport Coupe“?
Konkurentai ėjo paskui
„Ford“ sugalvota taktika –„Vienas modelis visiems“, labai greitai sudomino pagrindinius šios bendrovės konkurentus. Vienas iš jų – ilgametis, nuožmus priešininkas – „Chevrolet“.
Pavyzdžiui, vienas žinomiausių šios kompanijos modelių – „Chevrolet 490“, kurio pavadinime slypi ne slapta žinutė, o ... pradinė kaina. Kaip ir „Ford“, taip ir „Chevrolet“ potencialiems „490“ pirkėjams siūlė rinktis iš skirtingų kėbulo tipų, variklių, sėdynių konfigūracijų.
Vieno modelio politika didesnį pagreitį įgavo 1927 metais, kai „Chevrolet“ nusprendė, jog kiekvieną kartą atnaujintas modelis gautų atskirą vardą. Pavyzdžiui, 1927 metais atnaujintas „Chevrolet 490“ buvo pavadintas „Capitol“, 1928 metais – „National“, 1929 metais – „International“, 1930 metais – „Universal“, 1931 metais – „Independence“, 1932 metais – „Confederate“. Ar visai atrodo painu? Tikrai ne, nes ši struktūra leido labai greitai suprasti apie kokį modelį kalbama.
Panašią struktūrą „Chevrolet“ ir „Ford“ naudojo iki pat 1950-ųjų pradžios, kai naujos kartos vairuotojai reikalavo pokyčių ir naujų idėjų.
Suraskite dešimt skirtumų
Techniškai tas pats, vizualiai – ne
Sparčiai auganti ekonomija sparčiai augino Detroito gigantų apetitą. Šeštajame dešimtmetyje JAV automobilių pramonės milžinai pradėjo plėsti modelių gamą, kurioje atsirado pilnaverčiai sportiški automobiliai („Thunderbird“ ir „Corvette“, kompaktinės klasės atstovai („Corvair“ ir „Falcon“) ar netgi žavūs „Pony Cars“ segmento dalyviai („Mustang“ ir „Camaro“).
Metams bėgant senoji modelių struktūra buvo naudojama tik aukštesnės klasės modeliuose. Vis dėlto, palaipsniui jos buvo atsisakoma, nes visi tuomet manė, jog pirkėjams ši sistema bus pernelyg sudėtinga, sumaišanti kortas perkant norimą mašiną.
Ilgainiui visi automobilių gamintojai nusprendė susikoncentruoti tradicija tapusį modelį, kuomet tam tikros markės gamoje atsirasdavo vienas modelis ir kartu su juo tam tikros versijos. Pavyzdžiui, „Volkswagen Golf“, o kartu su juo atsiranda „Golf Variant“, „Golf GTI“, „Golf Sportsvan“. Vis dėlto, daugelio amerikiečių galvose įstrigusi tradicija nepanoro iškeliauti anapilin. Žmonės net ir dabar norėdami įvardinti tam tikrą modelį, tiesiog pasako – 1969-ųjų „Ford“ arba 1954-ųjų „Chevrolet“ ar „Plymouth“.
