Vieną dieną jam į kiemą atvarė du identiškus Alfa Romeo Alfasud TI modelius. Šių dviejų Alfa Romeo modelių savininkas paprašė, kad Gianfranco iš dviejų mašinų sukurtų vieną, labai greitą bolidą. Kam buvo reikalingi du egzemplioriai? Antras modelis turėjo pasitarnauti kaip donoras. Vis dėlto gabaus italo galvoje gimė truputėlį kitokia mintis. Sportinių automobilių specialistas nusprendė į vieną Alfasud sumontuoti du tokius pačius variklius. Tai reikštų, kad priekiniais ratais varomas Alfasud po pakeitimų turėtų keturių varomųjų ratų pavarą. Vienas variklis suktų priekinius ratus, o gale sumontuotas motoras suktų galinius.
Inžinierius taip ir padarė. Priekinė automobilio dalis buvo nepakeista, tačiau vietoj galinių sėdynių atsirado toks pats benzininis variklis ir priekinė važiuoklė. Tiek priekyje, tiek gale buvo sumontuoti identiški, keturių cilindrų, 1.2 litro benzininiai motorai, kurie išvystydavo po 79 arklio galias. Keturių varomųjų ratų pavarą turėjęs automobilis iki 100 km/val. sugebėdavo įsibėgėti per 8.2 sekundės ir pasiekti maksimalų 215 km/val. greitį.
Norėdamas priversti viename automobilyje veikti du variklius, teko improvizuoti. Vietoj galinių sėdynių sumontuotas variklis turėjo atskirą pavarų dėžę, kuri leido jam veikti nepriklausomai nuo priekyje sumontuoto motoro.
Alfasud Bimotore buvo kuriamas su mintimi apie lenktynes. Gianfranco Mantovani sukurtas automobilis pagal planą turėjo savo jėgas išbandyti Targa Florio ir Afrikos ralyje, tačiau dėl lėšų trūkumo jis taip ir nebuvo išbandytas lenktynių trasoje. Kaip bebūtų keista, tačiau pilnai funkcionuojantis prototipas iki šiol stovi Gianfranco Mantovani dirbtuvėse Italijoje.