Per labai ilgą įmonės gyvavimo laikotarpį, „Alfa Romeo“ sukūrė eilę neįprastų, įspūdingų automobilių, kurie anksčiau ar vėliau patekdavo į automobilizmo vadovėlius, tačiau „Alfa Romeo“ kadaise gamino ne tik automobilius.
Iki antrojo pasaulinio karo pradžios. Italijoje įsikūrusi bendrovė konstravo įvairiausio plauko ir kalibro transporto priemones. Nuo lengvųjų automobilių, iki komercinėms reikmėms skirtų transporto priemonių, lokomotyvų, autobusų ir netgi tramvajų ar troleibusų. Anuomet, tokią plačią veiklų amplitudę galėjo pademonstruoti tik „Mercedes-Benz“.
Sąjungininkų pajėgoms sustabdžius Vokietijos karo mašiną, „Alfa Romeo“ vadovai buvo užtikrinti, jog po truputėlį atsigaunančiai Europai reikės ne tik autobusų, troleibusų ar prabangių sportiškų kupė. „Alfa Romeo“ vadovai manė, jog atėjo metas pasinerti į du itin pelningus segmentus: visiems prieinamų automobilių ir įvairiapusiškų furgonų.
Atgimstančios Italijos veidas
Šeštajame dešimtmetyje skirtingose Europos šalyse pasirodė keletas skirtingų, bet itin svarbių automobilių, kurie padėjo galą su galu suduriantiems europiečiams tapti mobilizuotiems.
Tokie tautos automobiliai kaip „Citroen 2CV“, Volkswagen Beetle“, „Mini Morris“ buvo bene idealūs to laikmečio automobiliai, tačiau už kiekvieno tautos automobilio stovi gerokai didesnis ir primityvesnis kūrinys, kuris ant savo pečių nešė gerokai sunkesnį svorį.
„Volkswagen Transporter“, „Citroën H Van“ ir „Alfa Romeo Romeo“ – trys furgonai, kurie atlikdavo juodžiausią darbą ir tapo neatsiejama maisto parduotuvių, įvairiausių dirbtuvių ar kitų verslo šakų pagalbininku, tačiau „Alfa Romeo“ furgoną nuo kitų išskyrė ne eksterjero dizainas ar keliamoji galia.
Į itališką furgoną buvo diegiami komponentai, kurių gamintojai pasižymėdavo ypatingai aukšta kokybe. Pavyzdžiui, pavarų dėžė atkeliavo iš „ZF“, „Lucas“ pasirūpindavo elektros sistema, „Sachs“ tiekdavo sankabos komponentus, „Girling“ tiekdavo stabdžių sistemos ingredientus. Šiandien šių bendrovių detalės dedamos tikrai ne į tuos automobilius, kurių kūrėjai galvoja apie ribotą biudžetą.
Šį sprendimą galima pagrįsti dėl vienos, bet labai elementarios priežasties. „Alfa Romeo“ norėjo pasiūlyti furgoną, kuris galėtų be papildomos priežiūros išbūti kuo ilgesnį laiką, o anuomet tai buvo ypatingai aktualu.
„Alfa Romeo“ specialistai kurdami „Romeo“ furgoną, atsižvelgė į galimą poreikį skirtingoms modifikacijoms. Ilgainiui „Alfa Romeo Romeo“ galėjo būti gaminamas kaip tradicinis furgonas, furgonas su paaukštintu stogu, mokyklinis autobusiukas, greitosios pagalbos automobilis. „Alfa Romeo Romeo“ netgi buvo gaminamas su pikapo kėbulu.
Buvo per brangus
Kas lemia vieno ar kito komercinėms reikmėms skirto furgono populiarumą? Patikimumas? Į šį kriterijų tikrai atsižvelgiama. Komfortas? Galbūt. Kaina? Be abejonės.
Visiems patraukli kainodara yra pagrindinė priežastis, dėl kurios gatvėse matote daugiau tam tikros markės furgonų. Būtent dėl šios priežasties daugelis įmonių nusprendžia įsigyti „Renault Master“ ar „Ford Transit“, o ne gerokai brangesnius „Volkswagen Crafter“ ar „Mercedes-Benz Sprinter“. Nebent automobiliams skiriamas biudžetas primena prinokusį pomidorą.
Tiek „Renault Master“, tiek „Mercedes-Benz Sprinter“ atlieka tą pačią funkciją, tačiau kainų skirtumas tarp šių automobilių gali būti juntamas įvairiose srityse, tad jeigu „Alfa Romeo Romeo“ būtų parduodamas dabar, jis patektų į „Mercedes-Benz Sprinter“ teritoriją.
Italų sprendimas naudotis tik patikimų, kokybiškų komponentų gamintojų produktais lėmė, jog itališkas furgonas buvo prieinamas ne kiekvienam.
Itališko furgono gyvybę palaikė Italijos vyriausybės užsakymai, kuri anuomet buvo pagrindinė „Alfa Romeo“ akcininkė. Ar šio modelio gamyba buvo pelninga? Labai abejojame, tačiau „Alfa Romeo Romeo“ suteikė galimybę policijos pareigūnams ar medikams naudotis automobiliais, kurie po pusmečio neištardavo addio.
Italai siekdami sutaupyti iškart keliaudavo į „Fiat“ atstovybę, kurioje po keletos metų pasirodė „Fiat 238“, kuris tapo šiandien itin populiaraus „Fiat Ducato“ protėviu.
