Daugiau kaip šimtą metų dirbanti kompanija yra atsakinga už šimtus nuostabių išradimų, kurie pakeitė automobilių industriją. „Alfa Romeo“ taip pat iš dalies yra atsakinga už „Ferrari“ kompanijos atsiradimą. Juk šios superautomobilių kompanijos įkūrėjas ne vienerius metus skynė pergales sėdėdamas už „Alfa Romeo“ vardo.
Šiandien norime jums papasakoti ne apie turtingą „Alfa Romeo“ istoriją, bet apie ypatingą modelį, kuris buvo gaminamas nuo 1983 ik 1995 metų. „33“ skaičiumi pažymėtas modelis buvo garsiojo „Alfasud“ įpėdiniu, tačiau naudojo tą pačią platformą ir net važiuoklės elementus. Kadangi tuo metu „Alfa Romeo“ negalėjo pasižymėti dideliais finansiniais ištekliais, teko pasitelkti fantaziją ir ieškoti trumpesnių kelių į išeitį.
Kitaip negu daugelis kitų tokio tipo „Alfa Romeo“ automobilių, „33“ turi rimtą priežastį, kodėl „Alfa Romeo“ šį hečbeką gerbia, myli ir saugo. Per pakankamai ilgą savo gyvenimo laikotarpį, italai pardavė beveik vieną milijoną šių automobilių. Iki šiol tik keli markės modeliai sugebėjo prilygti „33“ populiarumui.
„Type 905“
„Alfasud“ pakaitalo kūrimo darbai prasidėjo dar 1980 metais. „Alfa Romeo“ vadovybė norėjo pakeisti rudžių mėgstamą automobilį į ką nors modernesnio, tačiau projekto išlaidos turėjo būti minimalios. Inžinieriai iš pradžių buvo pasiūlę sukurti visiškai naują ir universalią platformą, kurią vėliau būtų galima panaudoti kuriant mažesnius ir didesnius automobilius. Vis dėlto dėl tam tikrų priežasčių, „Alfa Romeo“ vadovybė pasirinko „33“ projektą.
Penkių durų, priekiniais arba visais keturiais ratais varomas hečbekas buvo pristatytas 1983 metais. Vos po metų kompanija pristatė ir „33“ universalo modifikaciją, kuri buvo žymima „SportWagon“ vardu. Kartu su universalu debiutavo ir modifikacija su keturių varomųjų ratų sistema. Planuose buvo ir trejų durų hečbekas, ir kupė, tačiau šių modifikacijų kūrimui nebeliko pinigų.
Be Ermanno Cressoni sukurto automobilio dizaino, naujasis „33“ turėjo tokius pačius „Boxer“ tipo variklius, kuriuose turėjo „Alfasud“. Net ir penkerių bėgių mechaninės dėžės atkeliavo iš to pačio „Alfasud“. Vis dėlto modelio nereikėtų nuvertinti dėl senų technologijų ir komponentų naudojimo, nes „33“ buvo giriamas dėl nuostabių valdymo savybių ir galingų, ir žvitrių „Boxer“ tipo variklių. „33- taip pat pasižymėjo vienu geriausiu oro pasipriešinimo koeficientu, kuris siekė 0.36. Geresniu oro pasipriešinimu galėjo pasigirti tik „Audi 100“ ir „Ford Sierra“.
„Du atnaujinimai“
Per vienuolika gamybos metų, automobilis buvo atnaujintas du kartus. Pirmąjį kartą - 1986 metais ir antrąjį kartą- 1990 metais. Abudu kartus, markės inžinieriai taisė klaidas, modernizavo ir įvairiai tobulino kompaktiškąjį hečbeką.
Vis dėlto daugiausiai pakeitimų automobilis sulaukė 1990 metais atnaujintas modelis. „Series II“ vardu vadintas modelis gavo gerokai atnaujintą interjerą, variklius su tiesioginiu įpurškimu, gerokai modernizuota išvaizda. Taip pat antrosios serijos modeliai buvo apsaugoti nuo korozijos ir neturėjo problemų su rūdimis kaip ankstesnieji automobiliai.
Miniveno interpretacija
Be sportiškų „33“ modifikacijų, „Alfa Romeo“ buvo pristačiusi ir vieną įdomią koncepciją. 1984 metais, Ženevos automobilių parodoje, italai pristatė „33 Freetime“ konceptą. Jis buvo ypatingas tuo, jog tai buvo pirmoji kompaktiško vienatūrio koncepcija, kurią tik po dešimties metų įgyvendino „Renault“. Prancūzai iki šiol didžiuojasi pirmieji į serijinę gamybą paleidę pirmąjį kompaktišką vienatūrį - „Renault Scenic“.
„33 Freetime“ buvo tokio pat ilgio kaip ir įprastas hečbekas, tačiau galėjo pasigirti didesniu ir erdvesniu interjeru, kuriame laisvai sutilpdavo šeši suaugę žmonės.
