Lietuvoje užšalę ežerai dažniausiai būna (bent jau būdavo, kai žiemą šaltis laikydavosi) lygūs it stiklas. Atrodytų, 300 km ledu tiesia trajektorija būtų galima numinti per vieną dieną. Tačiau giliausiame pasaulio ežere ledas visai kitoks. Yra lygių it stiklas atkarpų, ir jos tokios didelės, kaip vidutinis ežeras Lietuvoje, tačiau už kelių kilometrų tenka kirsti properšą. Konvojus privalo sustoti, įsitikinti ar tai saugu. Ypač 4 tonas sveriančiam airio Gario UAZ automobiliui. Už properšos – keli kilometrai, o gal kelios dešimtys, horizonto nematyti, ledkalnių kapinyno. Per juos važiuoti itin sudėtinga, verta ieškoti kelio aplink. Ir visas 700 km ilgio bei daugiau nei pusės Lietuvos ploto ežeras žiemą susidėlioja į tūkstančius skirtingo ledo ežerų, per kuriuos važiuoja 6 KTM motociklai ir vienas sunkus bekelės monstras.
Lietuviui – vedlio pareigos
Konvojaus priekyje – lietuvis Karolis Mieliauskas ant motociklo. Nuotykių ieškotojas ir keliautojas yra važiavęs ekstremaliame šaltyje, pernai motociklu spaudžiant -50 laipsnių temperatūrai pasiekė šalčiausią apgyvendintą vietą žemėje, Oimiakoną, taip pat jis jau yra pravažiavęs Baikalo ežerą ledu. Prieš tris metus, vienas. Dabar jis pateko į tarptautinę keliautojų kompaniją, kurią seka dokumentinį filmą rengianti operatorių grupė.
„Man tenka vesti grupę, tai važiuoju priekyje. Dažniausiai aš keliauju vienas, tai važiavimas priekyje neblogai atstoja tai, ko negaliu gauti kompanijoje. Be to, turiu didelę atsakomybę rodyti kelią ir prižiūrėti žmones, nes taip susiklostė, kad be manęs nei vienas nėra motociklu važiavęs ant ledo ir ekstremaliame šaltyje. Kaip bebūtų, šioje kompanijoje aš turiu daugiau žinių už juos apie šias sąlygas“, – stengdamasis pernelyg neišskirti savo rolės dėstė Karolis.
Pasak jo, norint važiuoti per tokį didelį ir gamtos nuolat veikiamą vandens telkinį ledu, reikia jį išmanyti, mat danga nuolat kinta. Pirmosiomis dienomis teko važiuoti prastos kokybės ledu. Tokiu, kuris jam patirpus vėl pašalo, storėjo ne į tą pusę ir buvo itin nelygus. Tolėliau – pašalusio ledonešio rezultatas: saulės spindulius laužiančių nusvirusių ledo lyčių kapinynas apklotas sniegu kiek tik akys mato.
Pavojai ant gyvo ledo
Visas Baikalo ledas išraižytas įtrūkiais ir properšomis. Jos gali būti kas kelis kilometrus arba kas keliasdešimt metrų. Vienos siauresnės, kitos platesnės, su ledo nuolaužomis. Ledo lytys nuolat slenka ir trinasi viena į kitą, tad tose vietose ledas gali būti itin plonas, kartais pro jį prasisunkia netgi vanduo. Kai įprastai apšalęs sluoksnis siekia 50-70 cm, ties properšomis jis gali siekti ir mažiau nei 30 cm. Tai gana nedidelė problema motociklininkams, kuriems tereikia pavargti ropojant per spindinčias ir slidžias bet kaip sumestas plytas aštriais kampais, bet pavojinga sunkiajam UAZ‘ui. Antrąją dieną jis porą kartų jau sušlapino galinius ratus trūkus ledui. Lūžtant ledui atleisti akceleratoriaus – nevalia.
„Turint omenyje, kad važiuojame virš giliausio ežero pasaulyje, kurio gylis siekia daugiau nei 1,6 km maždaug 10 km nuo kranto, po tokių momentų visi atranda erdvės apmąstymams“, – pridėjo motociklininkas Karolis Mieliauskas.
Šiauriau – mažiau civilizacijos ir šalčiau
Keliaujant 700 km ilgio ežeru į šiaurę kiekvieną dieną ledo storis didėja, tad proporcingai mažėja pavojus sunkiasvoriams. Vis tik mažėja komforto motociklininkams, mat lekiant šiauriau žemėja ir oro temperatūra. Kai pirmosiomis dienomis ji siekė apie 10 laipsnių šalčio, trečiąją dieną termometro stulpelis krito iki -20 laipsnių žymos. Keliautojus trikdė ir stiprus šoninis vėjas.
„Kompanija labai linksma. Avantiūristai. Bet sprendžiant pagal tai, kaip jie elgėsi šaltyje pastarąsias tris valandas matėsi, kad jaučiasi nuovargis. Šaltis daro savo, šiandien gerokai sustipom“, – po trečiosios važiavimo dienos užlipęs į krantą Olkhono saloje sakė „Vostok Europe“ ambasadorius Karolis Mieliauskas.
„Šiame motocikle turiu šildomą vairą ir šalčio apsaugas, tad važiuoju su vasarinėmis pirštinėmis. Man patinka tvirčiau jausti vairą. Bet taip atsitiko, kad likus 2 valandoms kelio iki dienos finišo nuo šalčio sulūžinėjo vienos rankenėlės šildymo laidai. Be to, nusileidus saulei čia staigiai atšąla. Sustipau“, – dienos įspūdžius toliau pasakojo lietuvis.
Po trijų dienų važiavimo motociklų odometrai rodo 400 nuvažiuotų kilometrų. Iki ekspedicijos finišo Severobaikalske liko dar apie 350 km tiesia trajektorija. Kiek teks išvažinėti zigzagais – niekas nežino. Orai kylant į šiaurę dar labiau vės, išnyks civilizacija. Jei pastarosiomis dienomis palei ežero krantą buvo vienas kitas miestelis ir kaimelis, kuriame internacionalinė kompanija galėjo rasti nakvynės vietą po stogu, toliau jiems gali tekti stogą statytis patiems.
