Galinio vaizdo kamera
Ši technologija automobiliams pirmą kartą pritaikyta dar šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tačiau masinio pritaikymo teko palaukti iki 2000-ųjų.
Veikimo principas paprastas – kai važiuojama atbuline eiga, dažniausiai bagažinės dangtyje paslėpta kamera į centrinį ekraną transliuoja vaizdą, leidžiantį vairuotojui matyti, kas yra už automobilio. Įprastai kartu rodomos ir projekcinės automobilio judėjimo trajektorijos linijos.
Iš pradžių ši sistema vairuotojus glumino, kadangi automobilio pozicija sukant vairą projektuojama į kitą nei atrodo pusę, tačiau susiorientavus pagal judėjimo kryptį greitai įprantama.
Nors technologija plačiai paplitusi, jos naudojimą šiek tiek riboja spalvoto didelės raiškos ekrano poreikis. Bazinėje ekonominės klasės modelių įrangoje kameros dažniausiai nėra, tačiau ji siūloma aukštesnėms komplektacijoms. Jos jau naudojamos ir populiariuose miesto modeliuose.
360 laipsnių apžvalgos sistema
Ši technologija į vieną srautą sujungia aplink automobilį išdėstytų kamerų signalus, taip sukurdama vaizdą, kuris matomas tarsi žvelgiant į transporto priemonę iš viršaus. Automobilis ir jį supanti aplinka rodomi centriniame ekrane, o tai leidžia lengviau įvertinti, ar stovėjimo vieta ganėtinai erdvi arba koks atstumas iki artimiausios kliūties. Įranga dažniausiai veikia tik judant lėtai ir parkuojant automobilį, įprastai kartu galima matyti ir priekinės bei galinės kamerų rodomą vaizdą.
Tokia sistema išpopuliarėjo palyginti neseniai, dažniausiai naudojama erdvesniuose visureigiuose kaip „Kia Sportage“ ar „Volkswagen Tiguan“.
Parkavimo pagalba
Pirmosios dar 2003 metais pristatytos pagalbinės parkavimo sistemos nesulaukė plataus praktinio naudojimo, tačiau nuo to laiko išaugo kompiuterių pajėgumai ir patobulėjo įranga. Tai – gera žinia vairuotojams, kuriuos gąsdina lygiagretus parkavimas, nes visą darbą automobilis gali atlikti pats.
Aktyvi parkavimo pagalba pasitelkia jutiklius, kameras ir programinę įrangą. Moderniausios sistemos laisvas stovėjimo vietas atpažįsta ne tik pagal tarpus tarp automobilių, bet ir dangos ženklinimą.
Parkavimo pagalbos kartais kritikuojamos dėl sudėtingos įvykių sekos ir lėto veikimo, tačiau privalumų yra daugiau – automobilis tiksliai pastatomas į vietą, į kurią ne kiekvienas sugebėtų įvažiuoti.
Kai parkavimo pagalba nesulaukė vartotojų pritarimo, gamintojai žengė į priekį ir sukūrė automatiškai veikiančias sistemas. Naudojantis jomis vairuoti, pajudėti iš vietos, stabdyti, perjungti pavaras – ne vairuotojo, o išmaniosios įrangos užduotis. Kai kuriuose modeliuose netgi automatiškai įjungiamas stovėjimo stabdis.
Technologijai tobulėjant, galimybės taip pat išaugo. „Tesla“ elektromobiliai tapo vieni pirmųjų, galėjusių stoti į parkavimo vietą arba iš jos išvažiuoti vairuotojui ir keleiviams išlipus. Judėjimo atstumas iki šiol ribotas – vos 12 metrų, tačiau tiek užtenka, pavyzdžiui, norint įvažiuoti automobiliu į garažą.
Amerikiečių kompanijos pavyzdžiu pasekė ir BMW, įdiegusi tokias pat autonomiškumo galimybes į 5 ir 7 serijų modelius. Vokietijos gamintojo galimybės šiek tiek mažesnės – jų automobiliai savarankiškai gali pajudėti 10 metrų.
Tokį parkavimo sistemų lygį pasiekė ir naujieji „Kia Sorento“ – vairuotojui užtenka pastatyti automobilį priešais laisvą vietą ir išlipus į lauką išmaniuoju raktu įvažiuoti visureigiu. Sistema kontroliuoja judėjimo tempą, tačiau gali koreguoti ir kryptį.
Užfiksavusi judantį kitą automobilį, dviratininką ar pėsčiąjį, „Kia“ automatinio parkavimo sistema automatiškai aktyvuoja stabdžius ir tęsia tik tuomet, kai nustato, kad jau saugu. Įrangą taip pat galima naudoti ne tik parkuojant visureigį, bet ir išvažiuojant iš ankštos stovėjimo vietos.
