“Dėl vandens automobilis tapo praktiškai nevaldomas. Tačiau turėjau žūtbūt pasiekti serviso zoną. Buvo taip sudėtinga, kad net keletą kartų atrodė, kad jos jau nebeprivažiuosiu. Iš anksto susisiekiau su komanda, kad pasiruoštų padangų keitimui. Bet jau prie pat serviso zonos, leidžiantis nuo kalno komanda pranešė, kad zona uždaryta ir manęs neįleis. Negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu - po taip sunkiai įveiktos atkarpos turėjau vienintelį tikslą – pasikeisti padangas, su kuriomis susidariusiose sąlygose buvo nebeįmanoma važiuoti, tačiau prieš mane stovėjo teisėjas su lentele, kad serviso zona “uždaryta” – apie netikėtai susidariusią situaciją pasakojo Artūras Mrazauskas.
Tuo metu visoje trasoje buvo ne vienas smarkiai susidūręs automobilis, išvartyti atitvarai, užblokuotos kelio atkarpos ir pylė baisus lietus, tačiau varžybos nebuvo stabdomos. “Eneos 1000 km lenktynių“ taisyklėse apie varžybų sustabdymą rašoma: “kilus būtinumui sustabdyti lenktynes dėl trasos atsitiktinio užblokavimo arba kilus pavojui tęsti važiavimą dėl oro ar kitų sąlygų, esant lenktynių eigos (kuro tiekimo sutrikimai degalinėje) pažeidimams, lenktynės gali būti sustabdytos visoje trasoje rodant raudonas vėliavas". Po dviejų automobilių avarijos trasoje, dalis automobilių dar spėjo užvažiuoti į serviso zoną ir pasikeisti padangas, o “Lexus TEAM LT” komandos automobilis nebebuvo įleistas, zona buvo atidaryta 30 sekundžių vėliau, būtent tuomet, kai tiesiai važiuojantis “Lexus” automobilis metėsi į atitvarus.
„Matant taip žiauriai trasoje besidaužančius automobilius, esant tokiai liūčiai ir tokiai kelio būklei, manau, ne kartą visiems – tiek dalyviams, tiek stebėtojams buvo kilęs klausimas, ar apskritai nereikėtų stabdyti lenktynių iki tol, kol pagerės oro sąlygos? Daugelio nuomone, toks sprendimas tuo metu būtų buvęs tinkamiausias. Galų gale, teisėjai galėjo sureaguoti į išskirtines sąlygas ir leisti komandoms pasikeisti padangas” - kalbėjo “Lexus TEAM LT” komandos vadovas Gediminas Zabotkus.
“Tai, kad važiuojant tokiomis oro sąlygomis, automobilis nebuvo įleistas į serviso zoną visiškai išmušė iš vėžių ir perkeltine, ir tiesiogine prasme… Vos vėl įvažiavęs į Klaipėdos tiesiąją atsidūriau tarsi ežere (vandens buvo dar gerokai daugiau nei prieš tai). Tada galutinai suvokiau, kokią klaidą padarėme. Kadangi teisėjai uždarė serviso zoną, man reikėjo tiesiog sustoti prie šios zonos įvažiavimo ir laukti, kol ją vėl atidarys. Tai buvo vienintelis galimas sprendimas. Deja, tą akimirką, kai įvažiavimas buvo užtvertas, dėl netikėtumo tiesiog nebebuvo laiko blaiviai mąstyti. Patekęs į “ežerą” stipriai sumažinau greitį iki tokio, koks man tuo metu atrodė saugus, tačiau to nepakako, dabar suprantu, jog greitį sumažinti turėjau dar labiau, nes dėl netinkamų padangų ir vandens automobilis tapo nevaldomas, slydo ir trenkėsi į kelio atitvarą” – patirtais įspūdžiais dalinosi A. Mrazauskas.
Į atitvarus automobilis trenkėsi priekiu, tai - pati netinkamiausia vieta smūgiui. Greitis buvo nedidelis, jei būtų atsitrenkta kita automobilio vieta, lenktynes būtų buvę galima tęsti. Automobiliui buvo pramušti variklio ir greičių dėžės aušinimo radiatoriai, tačiau “Lexus” pats grįžo iki serviso zonos. Komanda nepasidavė, automobilį mechanikai gana operatyviai “sulipdė” ir po 1 val. 21 min. vėl išleido į trasą. Deja, vos apsukus kelis ratus pastebėta, kad avarijos metu buvo pažeistas ir greičio dėžės aušinimo sistemos daviklis, nebebuvo galima kontroliuoti dėžės temperatūros. Tuomet jau buvo nuspręsta saugoti automobilį ir šių varžybų nebetęsti.
“Akivaizdu, kad kasmet lenktynėse konkurencija ir greičiai vis didėja. Komandos investuoja milžiniškas lėšas, tad ir lenktynių organizatoriai bei teisėjai turėtų atitinkamai tobulėti. Skandalinga, kai į šalia trasos besimėtantį drenažo šulinio rentinį nepataisomai suknežinamas šimtus tūkstančių eurų kainuojantis automobilis. Lygiai taip pat skaudžiai neleidimas pasikeisti padangų sugadino ir mūsų lenktynes” – pasakojo G. Zabotkus.
“Visgi kiekvienos varžybos yra pamoka, geresnė treniruotė nei šimtas kitų. Iki avarijos mūsų “Lexus IS F” važiavo be priekaištų, buvo nuostabiai gera lėkti, gaila, kad tik taip trumpai. Bet tokios jau tos lenktynės – nenuspėjamos ir neprognozuojamos, ir vos pasibaigus vienoms, su jauduliu pradedi laukti kitų” – teigia A. Mrazauskas.
