Jei vasarą neaprėpiamas vaikų laisvalaikis pasiekia džiaugsmo apoteozę chrestomatiniu vaizdu iš filmo ar literatūros kūrinio su miestelio tylą perveriančiomis vaikų sirenomis „Cirkas atvažiavo!“, žiemos linksmybes turėtų žymėti čiuožyklos atidarymas. Paprastai toje pat aikštėje, kur stovėjo šapito ir kurią rudenėjant kartu su sudaužytais miestelio vyrų ir moterų gyvenimais paliko cirko artistai (smulkiau žiūrėk Fellinio „Kelią“, Wenderso „Dangų virš Berlyno“ ir daugelį kitų kino klasikos pavyzdžių).
Miestelio aikštė neturi būti tuščia, ir sekmadienio turgūs jos pačios „dykinėjimo“ neišgelbės. Čiuožykla yra būtinas miesto žiemos akcentas, verčiantis miestelį atgyti ir net kiek pasididžiuoti savimi, pasipuikuoti naujais žiemos rūbais ar pasisveikinti su seniai bematytu kaimynu. Istorija sako, kad čia, ant ledo, ėmė dygti ir pirmieji demokratijos daigai, nes ledas, kaip ir mirtis (niekas neliks nepatiestas), sulygina įvairius sluoksnius: jei į cirką aristokratai gali nenueiti (arba nueiti slapta, persirengę), į čiuožyklą jie eidavo nuo XVII amžiaus ir pakęsdavo šalia bečiužinėjančius kepėją su žmona ir „medžiokais“ apsirūpinusius beturčių vaikigalius. Čiuožykla ar tiesiog užšalusi miestelio upė buvo integrali miesto erdvė, taip savaime suprantama, kad logiškai nusipelnė senųjų olandų meistrų dėmesio (o kas geriau už juos išmanė miesto scenas ir epizodus?), išsiveržė į vaizduojamosios dailės klasiką. Ji buvo ir pasirodymų vieta, ir erdvė linksmybei, kuri, sukeičiant klasiko pažymėtus metų laikus, „žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės“. Šiandien vargu ar kas prisimintų čiužinėjimo kostiumų „kodą“ ir kaip vadinosi įmantrios geležinės atramos-rogės, kurių prisilaikydamos stūmėsi pagyvenusios damos (bet jei neįgudusiems vaikams analogiškas prietaisas vadinasi „vaikštynė“, neįgudusiems suaugėliams galėtų būti „čiuožynė“). Čiuožykla buvo ritualas ir pramoga kūnui, statusui ir sielai – piliečio ir miesto. Todėl dar prieš dešimtmetį viešint Stokholme geriausiai buvo justi kalėdinė nuotaika būtent greta čiuožyklų su jų magišku (beveik cirko) apšvietimu ir gražia muzika – nepaisant to, kad Kalėdos seniai būdavo praėjusios. Bet tai buvo žiemos švenčių jaukioji erdvė, reklamiškai neeksponuojama, bet savaime suprantama.
Keista, bet čiuožyklos, kaip ir cirkai, nebuvo ribojamos santvarkų. Vyresnieji vilniečiai tuoj pat išvardintų Žalgirio stadiono čiuožyklą, kitą, įsikūrusią Jaunimo sode (dabartiniame Sereikiškių parke greta buvusio „Vasaros“ kino teatro), ir bene pagrindinę Jaunimo stadione (beveik tiksliai dabartinio Seimo vietoje – matyt, ledas vis dar veikia toje vietoje griuvinėjančius). O kur dar daugybė kitų, išlietų mokyklų aikštelėse ir tuometinių retų automobilių aikštelių vietoje.
Šios savaitės geroji naujiena sostinėje – čiuožyklos atidarymas Rotušės aikštėje. Iš tiesų geroji, niekieno kitų, be pačių miestiečių, nesuformuota, nes apie ją galėjai nugirsti ne vieną džiaugiantis, dalijantis įspūdžiais ir pagaliau regint žmones joje. Draugai prie karšto vyno taurės kavinėje tuoj pat „nučiuožė“ į savus vaikystės prisiminimus ir pamirštą žodyną: „figūrkės“, „chokėjaus“ pačiūžos, kažkokios briaunų galandinimo subtilybės, išlietas ledas krepšinio aikštelėje prie devynaukščio, skirtas mergaitėms iki vakaro, o jau tada moteriškoji pusė eina šalin, nes ant ledo stoja mikrorajono namų vietiniai NHL atstovai bei čekai prieš rusus (Holičekas prieš Charlamovą, Esposito prieš Tretjaką). Iš žaidimo dažnai nebūdavo per daug malonumo, greičiau – bandymai neišsitiesus nugalėti sugarankščiuotą ledą ir išsisukti nuo į veidą skriejančio ritulio. Bet SSRS sportinė ideologija buvo kovinės parengties, juk net šokiai ant ledo buvo Irinos Rodninos žygdarbiai uždengti priešo ambrazūras „trigubu tulūpu“. Su ramiu miestelėnų pasičiužinėjimu tai neturėjo nieko bendra, nes brežnevinėje epochoje jau nebuvo natūraliau besivystančio miesto kvapo. Vaikų aikštelėse azartiškai ataidėdavo televizijos programos.
Keletas kitų, ne tokių senų bandymų atgaivinti čiuožyklą Lukiškių aikštėje ar kitur neatrodė nusisekę, ir jos redukavosi į prekybos centro erdves. Tačiau atvira čiuožykla miesto aikštėje turi ir kitą aspektą: čia nejusti „biznio“ dvasios. Miesto aikštė ir grynas oras naikina „Akropolio ledo“ kvapą taip, kaip vasaros ežeras nurungia vandens pramogų parkų butaforijas, o Aukštaitijos uosis „nulenkia“ palmę iš Polinezijos. „Verslas“ ir „laisvalaikis“ nėra čiuožyklos „raktiniai žodžiai“. Jai labiau tinka su jokia ideologija nesiejamas paprastas malonumas. Prisimena teatro scenos pavyzdžiai: Lauros Sintijos Černiauskaitės „Liučė čiuožia“ netikrus apsimetinėjimo pilnus poros žaidimus nukelia ant „Akropolio“ ledo, o Eimunto Nekrošiaus žmogus spektaklyje „Pradžia. K. Donelaitis. Metai“ išeina pačiužinėti nelyg ketintų ne tik įkvėpti šviežio oro, bet ir pasitvirtinti savo, sveikstančio po ligos, jėgas. Visiems lygus ledas yra ir sveikatos rodiklis.
Pagaliau čiuožykla „išverčia“ nusistovėjusį žiemos miesto ritmą: paprastai skubančius į šiltesnes vietas ji kviečia stabtelėti ar, atvirkščiai, išeiti į atviras erdves ir paragauti šalčio malonumų. Užsidaręs, susitūtulojęs į save miestas atgyja ir atšyla. Trūksta tik pardavinėjamo karšto vyno ir kalėdinių mugių kaip dar vieno socializacijos malonumo. (Ir, tiesą sakant, nesuprantu, kodėl to dar nėra. Įstatymai draudžia viešose vietose gerti? Patikslinkime – nusigerti ar tik „apšilti“?) Bet, tikėsimės, ir to kada nors sulauksime. Galbūt – kai miestų erdvė priklausys patiems miestelėnams ir jų natūraliam gyvenimo būdui.
