Jei jūsų paklausčiau, ar norite, kad kiltų kainos, kad dar daugiau reikėtų mokėti už šildymą, elektrą ir vandenį, už pieną, mėsą ir bulves, ką jūs pagalvotumėte? Erzinu, provokuoju, nusišneku? Ką begalvotumėte, bet faktas yra toks - tuo metu kai dauguma lietuvių baiminasi, kad kitais metais įvedus eurą kainos pakils, Europos politikai sprendžia visai priešingą „problemą“ – jie kovoja su per mažomis kainomis. Juos neramina mažiausia infliacija per pastaruosius ketverius metus ir nebeveikiantys tradiciniai kainų kėlimo būdai, kai centriniai bankai nustato žemas bazines palūkanų normas.
Protingieji ekonomikos kurmiai šią kuriozišką padėtį aiškina taip. Jie sako, kad yra dviejų tipų kainų mažėjimas – vienas sąlygotas progreso, efektyvumo ir konkurencijos, kitas – ekonomikos sąstingio ir didelio nedarbo. Pirmasis – geras, antrasis – žalingas. Na, čia jau aiškiau, nieks nesiginčys, kad nėra kuo džiaugtis bedarbyste, ir visada geriau, kai rinka verda, kunkuliuoja. Tik kuo čia dėtos kainos galų gale? Ar įmanoma, nieko daugiau nedarant, tik iš išorės įsikišus ir centrinio banko instrumentais pakėlus kainas, užsukti ekonomikos variklį? Vis dar daug šiuolaikinių ekonomistų tikina - kad taip, tai – būdas išjudinti rinką. Ir labai klysta, nes jei viskas būtų taip paprasta, tai tik spausdintume pinigus ir nuolat gyventume ekonomikos pavasaryje.
O juk negyvename, net ir nuolat infliacijos pagalba „stimuliuojant“ ekonomiką, ji svyruoja ir nepaklūsta politikų užgaidoms. Kodėl? Nes dėmesį jie nukreipia į pasekmes. Kaina ir jų dinamika galų gale yra tik pasekmė kitų, gilesnių ir svarbesnių ekonominių procesų, kurie ir turėtų būti politikų akiratyje. Juk kaltinti kainas dėl ekonomikos sąstingio – tas pats, kas kaltinti termometrą dėl temperatūros. Tik Hario Poterio gerbėjai dėl Europos konkurencingumo bėdų kaltę verčia per mažoms kainoms ir galvoja rankoje laiką burtų lazdelę. Kiti gi didelio nedarbo priežasčių turėtų ieškoti darbo santykių reguliavime, brangioje valstybinėje socialinio draudimo sistemoje, „Sodroje“ kitaip sakant. Didelė minimali alga taip pat – nedarbo draugė. Aplinkosauginiai, kokybės reikalavimai apsunkina verslą, išauginti mokesčiai demotyvuoja.
Girdite ką nors apie esmines reformas iš politikų lūpų? Vargiai, greičiau – priešingai. Neabejoju, kad tyliai kiekvienas politikas pagalvoja – o taip, gerai būtų. Bet tai juk taip sunku! Tik paliesk darbuotojų teises – turėsi reikalų su profsąjungomis. Tik pajudink socialines išmokas – apkaltins genocidu ir, žiūrėk, dar neramumai kils. O kai reikia tiek „socialinių“ funkcijų finansuoti, koks mokesčių mažinimas? Ir taip toliau, ir taip toliau, kas galų gale baigiasi racionaliu sprendimu – nedaryti nieko iš esmės, daryti paviršiuje ir apsimesti, kad tai ir yra išeitis.
Juolab kad ir instrumentas lig šiol puikiai veikė – valstybiniai pinigai, infliacijos mašina. Problemas užmaskuoja, nustumia, ir dar biudžetą papildo. Sukuria gerovės regimybę. Nuvertėja santaupos? Velniai nematė, juk net indėlininkų pyktis, ir tas nukreiptas ne į pinigų politiką, o į banką, tą, kuris praneša blogą žinią. Tik štai kažkas nutiko – nebeveikia įprastas „transmisijos“ kanalas, jis nebekuria infliacijos! Reikia kažko naujo, naujas burtažodis „kiekybinis skatinimas“ iš esmės yra tas pats pinigų gaminimas, tik kitokiu spausdintuvu. Apibendrinimui labai tinka JAV poetės Ednos Milėj (Edna St. Vincent Millay) pastebėjimas, kad gyvenimas nėra vienas prakeiktas dalykas po kito. Tai yra tas pats prakeiktas dalykas - vėl ir vėl! Nieko naujo, valdžia ir vėl nespręs problemų, ji ir vėl jas maskuos.
