Šiek tiek susigulėjus emocijoms po eilinių (liūdna, kad tenka naudoti tokį apibūdinimą, bet jis čia geriausiai tinka, nes tai nutinka nuolat ir, deja, nebebūna didelis netikėtumas) masinių žudynių JAV Niutauno mokykloje, kilo diskusija dėl ginklo laikymo. Paprastai po tokių incidentų visuomenės pasipiktinimas būna „į vienus vartus“ – būtina maksimaliai riboti ginklo įsigijimo galimybes ir griežtinti kontrolę, kad ginklas nepakliūtų į rankas kokiam nors su velniais bendrauti ėmusiam veikėjui.
Ši priemonė nėra, švelniai tariant, šimtaprocentinė. Mano gimtoji Sovietų Sąjunga buvo šalis, kur buvo griežtai kontroliuojami ir registruojami psichikos ligoniai, pedofilai, filatelistai (nes susirašinėdavo su bendraminčiais užsienyje), rašomosios mašinėlės (šneka, kad pagal šriftą identifikuodavo, su kuria mašinėle būdavo atspausdinama kokia antitarybinė proklamacija) ir, savaime suprantama, ginklai. Tačiau egzistavo ir vagys, ir plėšikai, ir karts nuo karto iš tamsos išnirdavo koks nors serijinis žudikas Čikatilo.
Deja, žudikai maniakai yra nenuspėjama ir neišvengiama gamtos anomalija, kaip cunamis Japonijoje. Galima imtis labai įvairių apsaugos priemonių, bet jis vis tiek periodiškai mus užgrius pačioje netikėčiausioje vietoje – prisiminkime Norvegijos Breiviką. Tokiems tipams jokie teisiniai apribojimai nėra svarbūs – jei balsai iš spintos liepė žudyti, jie ras, kur gauti ir nelegalų šautuvą. Galų gale šautuvas nėra vienintelė efektyvi žudyklė – daug bėdos gali pridaryti dvimetrinis stipruolis, kuris per „Jamam“ išpardavimą Akropolyje įsiveržė į minią su dideliu kirviu arba grandininiu pjūklu. Ką tada darysim – medkirčių gamybos priemones uždrausim?
Galbūt todėl po Niutauno žudynių kiek garsiau skamba ne tik reikalavimai kuo daugiau drausti ir riboti, bet ir siūlymai geriau apginkluoti padorius piliečius, nes policininko kiekvienoje sankryžoje ir įstaigoje nepastatysi, o žudikas gali išnirti bet kur, tai bus geriau, jei žmonės turės, kuo jį pasitikti ir pavaišinti.
Juk visose bendruomenėse gana nesunku atrinkti žmones, kuriems drąsiai galima patikėti kad ir kulkosvaidį, žinant, kad be reikalo jis juo nesišvaistys. Kriterijai labai paprasti: žmogus turėtų būti ne mažiau trisdešimties metų amžiaus, susituokęs ir turintis vaikų, turintis stabilias legalias pajamas, neteistas ir nebaustas administracine tvarka už muštynes, kontrabandą ir piktybišką greičio viršijimą, nesantis narkologinėse ir psichiatrinėse įskaitose ir pan. Žodžiu, turintis ką prarasti, kuriantis, atsakingas ir kitais besirūpinantis žmogus, nors, aišku, kriterijus reikėtų tobulinti. Beje, šie žmonės galėtų būti ir Nacionalinė Gvardija karinio konflikto atveju.
Deja, tai yra beviltiškai pasenusi karalienės Viktorijos laikų pasaulėžiūra. Prisiminkime anų laikų detektyvus: privatus asmuo Šerlokas Holmsas surinkęs informaciją apie nusikaltėlį, pasiūlo daktarui Votsonui pasiimti revolverį ir surengti pasalą, kur nusikaltėliui peršaunama ranka ir jis sulaikomas. Kai atvyksta policija, jai nė nekyla klausimas, kam šioje situacijoje padėkoti, o ką areštuoti. Mūsų laikais Holmsui būtų sunku, jam nuolat būtų reiškiamos pretenzijos (o kas jums leido?), keliamos bylos, kad vargšui plėšikui buvo skaudžiai užsukta ranka ir pan. Laikai pasikeitė – dabartinė valdžia mieliau toleruos periodiškus breivikų siautėjimus, negu leis piliečiams gintis patiems.
CITATA:Deja, žudikai maniakai yra nenuspėjama ir neišvengiama gamtos anomalija, kaip cunamis Japonijoje.
