Liepos 26 d. baigėsi trečiasis tarptautinis teatro festivalis „Teatro a corte“, vykęs Italijos Pjemonto regiono sostinėje Turine. Šis daugiau kaip dvi savaites trukęs renginys pasklido ne tik po beveik milijoną gyventojų turinčio Šiaurės Italijos miesto teatrus ir aikštes, bet ir aplinkinius miestelius bei atokiau esančias Savojos karalystės šlovę bei Italijos suvienijimo XIX a. septintojo dešimtmečio pradžioje entuziazmą menančias rezidencijas.
Gyvu teatriniu veiksmu atgaivinti istorines erdves, aktualizuoti šį materialinį paveldą, suteikti jam šiuolaikinės kultūros ritmo – vienas iš festivalio rengėjų tikslų, kurio įgyvendinimą stebėti kasmet kviečiamas nemažas būrys teatro kritikų bei žurnalistų iš Italijos ir svetur. Jų kvietimu ir buvimu festivalyje nuoširdžiai rūpinosi festivalio koordinatoriai Tihana Maravic ir Andrea La Bozetta. Jie vertėjavo susitikimų metų, nuolat informuodavo apie nedidelius programos pokyčius, rūpinosi medžiagos apie spektaklius anglų kalba pateikimu. Festivalio svečiams ir žurnalistams buvo sudarytos puikios sąlygos susipažinti su Turinu bei jo įžymybėmis – su Pjemonto kortele nemokamai lankyti gausius muziejus ir kultūros bei istorijos paminklus, važinėti miesto transportu.
Kultūros ministerijos remiamas renginys truko tris ilguosius savaitgalius – nuo liepos 10 iki 26 dienos. Intensyvioje programoje – trys, dažnai ir keturi spektakliai per dieną, sudarantys galimybę susipažinti su demokratiškomis, atvirose, netipinėse erdvėse besiskleidžiančiomis Europos teatro formomis ir su naujuoju Italijos teatru bei dramaturgija. Žanrinės ir išraiškos priemonių monotonijos išvengti padėjo gyvas, ritmingas spektaklių programos išdėstymas – dieną pradedant pasirodymais stacionariose teatro scenose, o baigiant įspūdingų architektūros paminklų prieglobstyje.
Festivalio meno vadovas – „Fondazione Teatro Piemonte Europa” direktorius Beppe Navello – sudarydamas festivalio programą sąmoningai siekė paryškinti naująsias žanrų ribas peržengiančias šiuolaikinio teatro formas ir patį festivalį traktavo kaip naujų idėjų ir susitikimų erdvę, kurioje gimsta iki šiol nematytas teatro kūrybos procesas, sujungiantis istorinę praeitį ir šiuolaikines ambicijas.
Beppe Navello. Lorenzo Passoni nuotrauka
Festivalio programa viliojo tarptautinę šlovę pelniusiais vardais – šokio kūrėjomis Maguy Marin, Melanie Munt, Tatjana Baganova, o intrigavo naujais projektais, sukurtais „Teatro a Corte“ iniciatyva; pastarieji pristatyti festivalio programos potemėje “Nuove Sensibilità“, juos kūrė įvairūs Italijos teatrai: Teatro Nuovo di Napoli, Teatro Pubblico Campano, Teatro Stabile delle Marche, Teatro Filodrammatici di Milano, Teatro Stabile di Sardegna, Fondazione Teatro Piemonte Europa.
„Teatro a corte“ festivalio būstinė įsikūrusi pačiame Turino centre, visai netoli karališkųjų rūmų, buvusiose karališkose arklidėse, kur įrengtos dvi – didesnė ir mažesnė – amfiteatrinės žiūrovų salės ir nedidelė parodoms ir instaliacijoms pritaikyta erdvė. Čia ir vyko daugiausia festivalio spektaklių, čia buvo įrengtas ir informacijos centras, o beveik kasdien 11 valandą iš ryto buvo rengiami vadinamieji pusryčiai – susitikimai su spektaklių kūrėjais.
Ne tiek daug progų Lietuvoje turime susidurti su Italijos teatru – Romeo Castellucci galbūt geriausiai žinomas šiuolaikinio Italijos teatro vardas. Todėl buvo įdomu susipažinti su „kasdieniu“ Italijos teatru, skirtu ne užsienio festivalių, bet savajai publikai. „Nuove sensibiltá“ programoje pristatyta nemažai šiuolaikinių italų veikalų, iš kurių daugiausia žiūrovų dėmesio sulaukė Rosario Lismos komedija „Operacija“. Jos aktualumas – ir istorinis (čia ryškėja ir prieš keletą dešimtmečių Italiją sukrėtusių teroristinių išpuolių linija), ir šiuolaikinis (pjesėje kalbama apie nepastovią, nuo atskirų asmenybių priklausomą teatralų būtį). Operacija – tai žinomo ir pasipūtusio kritiko prievartinis atvesdinimas jį pagrobiant į spektaklį, tačiau iš šių painių intrigų kylančiose komiškose situacijose, išraiškingai perteikiamose pačių aktorių (tarp jų ir pjesės autorius, režisavęs veikalą) akivaizdus ir antrasis dugnas, kurį galima suvokti net ne visai suprantant, apie ką kalba aktoriai.
"Operacija". Lorenzo Passoni nuotrauka
„Operacija“ – labiausiai tradicinį teatrą primenantis spektaklis; kitų veikalų dramaturginė struktūra fragmentiškesnė, be ryškiau apibrėžto siužeto ir logiškos įvykių eigos. Tokia pasirodė Lisos Nur Sultan ir Emilio Masalos „Brugole“ – gyvas aktorių trio, vaidinamas kartu su keliomis ryškiai raudonomis plokštėmis ir baldų surinkimo įrankiais; intensyvūs aktoriniai dialogai pateikiami pramaišiui su įvairiausių sceninių elementų – stalo, spintos, lovos – konstravimu ir ardymu. Žiūrovams gyvai reaguojant į tekstą, liko tik apgailestauti dėl vos nujaučiamų ir numanomų jo prasmių.
"Brugole". Lorenzo Passoni nuotrauka
Reaguodami į visą Europą apėmusią krizę, „Operacijos“ ir „Brugole“ aktoriai spektakliams pasibaigus perskaitė žiūrovams savotiškus manifestus – tiesiog konstatuodami susidariusią padėtį, kurią visų pirma pajunta nepriklausomos, nedidelės teatro trupės, atkreipdami dėmesį į tai, kad kultūros finansavimo mažinimas paliečia ne tik juos, bet ir žiūrovus; Turino festivalyje matytas glaudus šių dviejų teatrinės kūrybos segmentų ryšys rodė, kad šie žodžiai nėra tušti.
Alessandro Sciarroni parašytas ir režisuotas spektaklis „If I was Madonna“ – prasminių įvaizdžių turtingas spektaklis su ryškiais plastiniais paradoksais, išgaunamais su stilizuotos vaidybos, šokio, vaizdo projekcijų pagalba. Madonnos įvaizdžio siekianti neįgali mergina Chiara Bersani vaidina pačią save, nes ji yra ir tekstinės spektaklio medžiagos bendraautorė – viena iš daugelio, atsiliepusių į autoriaus ir režisieriaus išplatintą prašymą pasidalinti savo svajonėmis ir lūkesčiais.
„If I was Madonna“. Lorenzo Passoni nuotrauka
Damiano Madia spektaklis „Very contemporary man“ taip pat sukurtas, remiantis stilizuotais, tačiau pačių aktorių išgyventais jausmais – čia nemaža muzikos ir šmaikščiai negrabaus šokio plastikos, taip pat – o tai vėl paliudijo žiūrovai – aktualaus, suprantamo, organiškai įvairias aliuzijas provokuojančio teksto.
"Very Contemporary Man". Lorenzo Passoni nuotrauka
Didelės šlovės sulaukusi Tiziano Panici drama „Kvetch“ – kiek teko girdėti, išversta į kelias kalbas ir jau gana daug kur statyta – taip pat buvo režisuota paties autoriaus; tai būdingas šios „Teatro a corte“ programos spektaklių bruožas. Vėl gyva, vientisa savo energetika aktorių vaidyba, logiška režisūros koncepcija: spektaklyje veikiantys keturi personažai bendrauja vienas su kitu, tačiau čia gausu ir vidinių monologų, kuriuos perteikiant kiti scenoje tuo metu esantys personažai sustingsta it sustabdžius laiką.
„Kvetch“. Lorenzo Passoni nuotrauka
Festivalis neapsiėjo ir be mono spektaklių – įspūdingoje Turino priemiestyje esančioje karalienės viloje – Villa della Regina – aktorė Lucilla Giagnoni vaidino nuoširdžią monodramą „Big Bang“ iš asmeninės patirties, Senojo testamento, Dantės kūrinių fragmentų, kurio centre sukosi kūdikio gimimo motyvas, o vaizdo projekcijoje mirgėjo hebrajiški rašmenys. Fillippo Andreata režisuotas spektaklis „Bios Unlimited“ kiek priminė poetiškus lietuvių teatro reginius – baltai apsivilkusi mergina tekstą jausmingai sakė šviesioje nedidelių namelių pripildytoje scenoje.
"Big Bang". Lorenzo Passoni nuotrauka
Italijos istorijos puslapiai buvo verčiami politikos ir istorijos vakare „Cavour vs Resto del Mondo“ (Cavouras prieš visą pasaulį). Garsaus XIX a. II pusės italų politiko Camillo Benso, Cavouro grafo rezidencijoje Santenoje vyko kultūrinė-politinė diskusija, kurią vedė festivalio meno vadovas Beppe Navello, o Cavouro laiškus skaitė garsi italų teatro ir kino aktorė Anna Galiena – tai jautėsi prie atvirame ore įrengtos scenos gausiai susirinkusių žiūrovų reakcijose, ir pačios aktorės elgsenoje: ji teatrališkai nuėmė prie piupitro pritvirtintą šviestuvą, kad žiūrovai geriau ją matytų, o kai kuriems būtų patogiau ją fotografuoti.
"Cavour vs Resto del Mondo". Lorenzo Passoni nuotrauka
Trečiajame „Teatro a corte“ festivalyje apstu buvo šiuolaikinio šokio principais kurtų spektaklių. Garsiausi vardai – prancūzė Maguy Marin ir rusė Tatjana Baganova. Pirmoji pristatė spektaklį „Worstward Ho“ pagal vieną paskutiniųjų Samuelio Becketto tekstų, kuris nuolat iš įrašo skambėjo spektaklio metu ir tapo lyg garsiniu fono minimalistinėmis aktoriaus ir šokėjo Françoise Leicko judesių struktūroms. Nepavyko sukurti spektaklių būtinos aklinos tamsos – blyškiais apšvietimo pustoniais ir vos pastebimu judesiu besiremiantys vaizdiniai buvo blaškomi papildomų šviesos šaltinių, todėl visuma prarado dalį vaizdų įtaigos, o prancūziškai skaitomas tekstas ne visiems perteikė prasminius akcentus.
„Worstward Ho“. Lorenzo Passoni nuotrauka
Tatjana Baganova pristatė Vilniuje matytą kūrinį pretenzingu pavadinimu „Post Engagement“ – parodė abi šio diptiko dalis. Spektaklis vyko atokiau nuo Turino esančioje Aglie pilyje, Keturių upių fontano fone; jame dalyvavo ne tik pilnas žiūrovų amfiteatras, bet ir galybė uodų, apie kuriuos festivalio svečiai buvo įspėti iš anksto, bet tik keletas pasirūpino atitinkamais purškalais. Kaip ir Vilniuje, taip ir čia spektaklis pasirodė pretenzingos, manieristinės plastikos, siurrealistiniams jo vaizdiniams trūko nuoseklių, sklandžių jungčių, bet žiūrovai šiltai jį sutiko.
„Post Engagement“. Lorenzo Passoni nuotrauka
Intelektuali vokiečių choreografė Melanine Munt, dirbanti Belgijoje, parodė du kūrinius – penkiolikos minučių „Petit Pulse“ ir trigubai ilgesnį „Itineraire“. Puikiai valdomas atlikėjos kūnas, apgalvotos, racionalios judesių kombinacijos buvo derinamos su kitokiomis priemonėmis – scenografija, apšvietimu, projekcijomis – kuriamais vaizdais. Vaizdiniu lakoniškumu ir rafinuota estetika – tik be jokios ekscentrikos – įsiminė „Petit Pulse“, iš aktorės pareikalavęs didžiulio fizinio susitelkimo ir koordinacijos drauge su apšvietimu kuriant kaleidoskopiškas kūno dalių judėjimo kompozicijas.
„Petit Pulse“. Lorenzo Passoni nuotrauka
„Thmesis Teatre“ iš Jungtinės karalystės, atstovaujantis fizinio teatro krypčiai, parodė bežodį spektaklį „Anima“, kuriame susipynė įvairiatautė patirtis (spektaklio idėją pasiūlė Tania Chabarova, įgyvendino atlikėjai graikas Yorgos Karamalegos ir velsietė Elinor Randle). Kartais norėjosi guvesnio spektaklio ritmo, jo laikas lyg specialiai buvo stabdomas, tačiau abstrahuota atlikėjų vaidybos maniera, nuasmeninti įsivaizduojamų personažų santykiai drauge su įdomiais sceniniais įvaizdžiais, besiremiančiais saikinga paradoksų plastika, įtikino atlikėjų kūrybos nuoširdumu.
„Anima“. Lorenzo Passoni nuotrauka
Festivalio programoje nemaža buvo gatvės teatro kūrinių, vykusių Turino aikštėse ar tolėliau esančių priemiesčių bei miestelių erdvėse. Sužavėjo ispano Davido Moreno muzikinis performansas „Floten Teckles“, sumanytas Léandre Riberos – Carlo Alberto aikštės viduryje į įspūdingą aukštį iškeltas fortepijonas buvo ir muzikos instrumentas, ir ekranas įtaigioms, šmaikščioms vaizdo projekcijoms, kurios tapo Morenos improvizacijų papildiniais.
"Floten Teckles". Lorenzo Passoni nuotrauka
Turtingais įvaizdžiais ir įtaiga išsiskyrė „Companie entre Terre et Ciel“ spektaklis „Neige de Feu“ („Ugnies sniegas“), kurį atliko Lara Castiglioni. Moncalieri pilies kieme nubrėžtame ugnies rate ji drauge su kolega muzikantu ir dainininku sukūrė užburiantį ir šamanišką ritualą, apstulbino įvairiausiais ugnies paveikslais, priversdama šokti liepsnas, žiežirbas ir žarijas.
"Neige de Feu". Teatro a Corte archyvo nuotrauka
Sklandžiai vykusiai festivalio programai visą laiką talkino ir geras oras – išskyrus vienintelį vakarą, kai Pollenzzo miestelyje buvo rodomas „Ilotopie“ teatro iš Prancūzijos spektaklis „Banketas“. Spektaklio pradžią nutraukusi triuškinanti liūtis po kurio laiko nurimo, ir už keliasdešimtmetrinio stalo vienas prieš kitą susodinti žiūrovai tapo vaišių orgijos dalyviais. Išradingumo patiekti visus privalomus banketo meniu elementus nestigo – pabrėžtinai buvo kuriamas įspūdis, jog šio gatvės spektaklio dalyviai mėgaujasi teatrališkais kostiumais apsivilkusių aktorių kūnu ir krauju: vynas buvo pilamas tiesiog iš pirštų, valgiai kraunami iš pilvų ar butaforiniuose kūnuose įrengtų ertmių. Mintis apie persisotinusią vartotojišką visuomenę – daugiau negu aiški, orgiastinis šurmulys – stebinantis ir įtraukiantis, spektakliui pasibaigus ant stalo besivoliojančios maisto atliekos – keliančios prieštaringus jausmus.
"Banketas". Lorenzo Passoni nuotrauka
Paskutiniame festivalio etape, kuriame dalyvauti nebeužteko laiko, buvo parodyta dar daugiau naujųjų formų vaidinimų – Naujojo cirko, raitelių teatro, vokalinio teatro kūrinių, taip pat multimedinių koncertų ir šokio spektaklių, vyko ir speciali apskrito stalo diskusija “L’Europa dei Festival incontra Teatro a Corte”, kurioje dalyvavo keleto tarptautinių Europos teatro festivalių – “Les Hivernales” iš Avinjonjo, “Tanek” iš Prahos, Londono pantomimos festivalio, “Les Brigittines” iš Briuselio, Rumunijos teatro festivalio atstovai.
Lorenzo Passoni nuotraukos iš “Teatro a corte” archyvo
