Skaičiusiems ir neskaičiusiems šio straipsnio pirmąją dalį ("Lietuva 222") trumpai priminsiu, kad Lietuva, kurioje viena moteris vidutiniškai pagimdo 1,26 vaiko, pagal šį rodiklį yra 222-oje vietoje pasaulyje iš 226 šalių. Anot Jungtinių Tautų prognozės, Lietuva iki 2050 m. praras apie 25 proc. savo gyventojų, jų teliks 2,56 milijono. Lietuva ir Latvija (kuri praras 26 proc. gyventojų) bus labiausiai praretėjusios valstybės Europos Sąjungoje.
Pagal šį scenarijų 2050-aisiais vyresnių nei 65 metai žmonių bus daugiau nei 800 tūkst. (dabar 517 tūkst.), žmonių tarp 15 m. ir 64 m. bus apie 1,4 milijono (dabar 2,3 mln.), o vaikų iki 15 m. liks koks 400 tūkst. (dabar 585 tūkst.). Negana to, mano vertinimu, bent 10 proc. darbingo amžiaus piliečių bus kilę ne iš ES ir jie bus tėvai bent penktadalio gimsiančių naujagimių.
Šis gyventojų mažėjimo ir senėjimo procesas sumažins dirbančių ir nedirbančių žmonių santykį, praretins darbo jėgą, ją pasendins – taigi padarys mažiau atsparią šiuolaikinio pasaulio iššūkiams. Labai apgaulingą įspūdį sukelia pastarųjų trejų metų ekonomikos augimo tempai, kurie buvo vieni didžiausių pasaulyje. Kas nors galėtų pasakyti „na va, lietuviai emigruoja emigruoja, miršta išmiršta, o Lietuvos ekonomika auga kaip augusi, taip pat ir mūsų pensijos“. Dar galima pridurti, kad nors 2001-2004 m. gyventojų skaičius sumažėjo 50 tūkst., dirbančių žmonių skaičius išaugo 84 tūkst. (http://www.std.lt/web/main.php?parent=932). Visų pirma labiausiai sumažėjo nepilnamečių, kurie neturi įtakos darbo jėgos dydžiui, taip pat apie 100 tūkst. bedarbių rado darbą arba emigravo. Pateikta lentelė rodo, kad mažėjant gyventojų skaičiui Lietuva laikinai sugebėjo padidinti darbuotojų skaičių ir išlaikyti aukštus ekonomikos augimo tempus:
200220032004Gyventojų sk. pokytis (%)-0,3-0,4-0,5Dirbančių žmonių sk. pokytis (%)4,02,3-0,1Ekonomikos augimas (%)6,89,76,7
Tačiau geri laikai greitai baigsis. Neabejotinai reikia rasti būdų, kaip padidinti metinį gimstamumą, kuris dabar yra apie 30 tūkst. (mirtingumas apie 41 tūkst.)
Siūlau du šūkius, kuriais galėtų vadovautis Lietuvos visuomenė.
Pirmasis – „Trejos septynerios!“ Septyni trejetai reiškia, kad būtina visais įmanomais būdais išlaikyti Lietuvos gyventojų skaičių virš simbolinės 3 333 333 ribos. Esant dabartiniams gimstamumo ir emigracijos tempams, Lietuvos gyventojų skaičius nusmuks iki 3,333 milijono apytiksliai 2010-aisiais (tai 10 proc. nuosmukis nuo 1992 m.). Esu įsitikinęs, kad iki to laiko pasitelkus „skatinamąsias priemones“ ir keičiant visuomenės požiūrį galima bent dešimtadaliu padidinti gimstamumą ir tiek pat sumažinti emigraciją. Lietuvos visuomenė turi įsiminti du skaičius: 30 000 ir -10 000, tai yra dabartinis metinis gimstamumas ir emigracija. Greta rūpesčio dėl bendrojo vidaus produkto, vidutinės algos ar pensijos didinimo, Lietuvos žiniasklaida turėtų į pirmą planą iškelti du ką tik paminėtus rodiklius, o Lietuvos valdžia turėtų aiškiai pasakyti, ką konkretaus ji padarė ar žada padaryti, kad vieną iš rodiklių padidintų, o kitą sumažintų.
Antrasis šūkis – „1:1!“. Tai reiškia, kad Lietuvos biudžetui ir visuomenei vienas nepilnametis savo svarba turi prilygti vienam pensininkui. Tai gana paprasta „filosofija“: nors Lietuvoje nepilnamečių ir žmonių per 60 metų yra maždaug po lygiai – apie 700 tūkst., pagal dabar galiojančią tvarką vidutinis nepilnametis (pirmasis arba antrasis vaikas, kurių yra absoliuti dauguma) iš valstybės biudžeto kažkodėl gauna vidutiniškai 27 litus per mėnesį, o vidutinis pensininkas iš „Sodros“ - 445 litus. Kitaip sakant, vienas pensininkas yra „vertas“ bent 16 nepilnamečių.
Čia susiduriame su šiuolaikinės demokratijos problema: 700 tūkst. rinkimuose galinčių dalyvauti pensininkų užtemdo jaunų šeimų ir 700 tūkst. nepilnamečių poreikius. Nepilnamečiai, kitaip nei pensininkai, neturi balso teisės.
Panagrinėkime atidžiau: išmoka už vaiką iki 3 metų – 94 litai per mėnesį, išmoka už 3-7 metų vaiką – 50 litų, išmoka už 7-18 metų vaiką – 0 litų. Visa tai Lietuvos valstybei kasmet kainuoja apie 200 milijonų litų per metus. Palyginimui, pensijoms buvo išleista daugiau nei 4 milijardai litų, procentams už valstybes skolą mokėti – daugiau nei 600 milijonų litų. Europos Sąjungos parama – 2,7 milijardų, parama žemės ūkiui 1,7 milijardų, keliams ir transportui išleista 1,400 milijardo litų. Kalėjimams skirta 140 milijonų litų.
Kalbėti, kad pinigų nėra, yra tiesiog nesąmonė!
Nors nuo 2003 metų Lietuvos ekonomika išaugo 16 proc., 2005 m. biudžeto išlaidos buvo nei daugiau, nei mažiau bet 45 proc. didesnės nei 2003 m. (daugiausiai dėl Europos Sąjungos paramos ir išaugusio deficito). 2006 m. nacionalinis biudžetas, palyginti su 2005 metais, turėtų padidėti apie 3 milijardus litų, arba 15 procentų.
Kuklus asmeninis pasiūlymas – 2006 m. biudžete vieną vaiką „prilyginti ketvirčiui pensininko“ (t.y. padidinti išmoką nuo 50 iki 115 litų), o išmokas gaunančių vaikų amžių – nuo 7 iki 10 metų. Tai valstybei papildomai kainuotų apie 300 milijonų litų. 2007 m. vaiką būtų galima prilyginti 30 proc. pensininko (145 litų išmoka šiandieninėmis kainomis padauginta iš infliacijos koeficiento), ir nusipelniusių išmokų vaikų amžių pakelti iki 12 metų – tai kainuotų dar 250 milijonų litų. Panašiais tempais iki 2011 m. valstybė galėtų mokėti išmokas visiems vaikams iki 18 m., ir padidinti išmokas iki 50 proc. pensijos. Tuomet išmokos už vaikus (sudarančius 20 proc. gyventojų) pasiektų sumą, dabar skiriamą žemės ūkiui, sukuriančiam 6 proc. BVP, arba keliams ir kalėjimams kartu sudėjus.
Pritariančius šiai idėjai prašau apsilankyti tinklapyje http://demografija.blogspot.com/ ir pasirašyti po ten esančia trumpute deklaracija http://www.petitiononline.com/ibrazas/petition.html, kurią būtinai nusiųsiu visiems, nuo kurių priklauso 2006 metų biudžeto priėmimas, jei surinksiu bent 100 parašų.
