Pareiškė Lietuvos policijos vadovas Vytautas Grigaravičius, sužinojęs apie reikalavimus atsistatydinti, kai jo vadovaujamos policijos girto pareigūno vairuojamas automobilis užmušė tris vaikus, o pats kaltininkas, įšokęs į kitą automobilį, iš avarijos vietos pabėgo. “Juk ne aš šį nusikaltimą padariau, tad kodėl turėčiau atsistatydinti,” – kaip teigiama žiniasklaidos pranešimuose, gynė savo autoritetingą “stoną” valstybės tarnyboje kaitrios saulutės spinduliais Maroke besišildydamas puošniai uniformuotas vyriausias Lietuvos policininkas.
Žavėtinas “seminaras” už mokesčių mokėtojų pinigus, šiurpiam lapkričio orui Lietuvoje siaučiant. Reikėjo valstybei - ar ne - šios Grigaravičiaus kelionės, bet šiltas oras jam buvo svarbesnis už žiaurų jo pavaldinio nusikaltimą, nes, užuot skubėjęs grįžti ir jį aiškinti, ieškoti jo priežasčių ir bent pažadėti daryti taip, kad tokių žmogžudiškų elgsenų jo vadovaujamoje policijoje nebebūtų, pasiliko dar tris dienas gėrėtis egzotinio krašto saulute, tiesiog liepdamas tautai nesijaudinti, nes “tokių atsitikimų buvo ir bus”.
Jau tik už tokį pareiškimą Prezidentas, nelaukdamas tų trijų dienų, kol “seminaro” šiltnamio Maroke malonumais tarnybiškai “pasitobulinęs” Lietuvos policijos vadovas grįš, turėjo trenkti Grigaravičių iš pareigų tą pačią minutę, vos tik jį išgirdęs. Bet ir iš viso – kaip tokio nusiteikimo žmogus galėjo būti į šias aukštas ir ypač svarbias valstybės pareigas paskirtas ir dar tiek ilgai laikomas? Šalia to, dažnai giriamas ir aukštinamas net paties Prezidento, beje, dar ir dabar, jį iš pareigų atleidžiant, kai jau keleri metai visuomenei žinoma netvarka policijos departamente ir paskiausiais metais pagarsėjęs netramdomas karas keliuose. LTV “Savaitės” paskelbtais duomenimis (www. DELFI.lt 2007. 11. 11), dėl policijos pareigūnų sukeltų avarijų jau šiais metais apie 10 žmonių žuvo, o dar daugiau buvo sužeistų. Paties policijos departamento užrašytais duomenimis kelių eismo taisykles pažeidė 400 policininkų 2005 metais, o pernai – net 600, iš kurių 389 pripažinti kaltais, apie 40 - automobilį vairavę neblaivūs. O kiek neužrašytų, po kilimėliu pašluotų, atvejų? Kiek teismuose užglaistytų? Taip pat dėl netvarkos policijos departamente atsistatydinęs vidaus reikalų ministras Raimondas Šukys teigia, kad trijų vaikų užmušimas Skuodo rajone “tik apnuogino septynerius metus policijoje brendusias problemas ir parodė, kad šalies policija yra ištikta krizės - tiek valdymo, tiek moralinės”.
Taip, taikliai pasakyta ir, aišku, atsistatydinimu prisiimta bent dalis atsakomybės, bet taip pat suprantama, kad čia ji nesibaigia. Premjeras Gediminas Kirkilas atsakomybę padalina po lygiai – Skuodo rajono policijos poskyrio vadovybei, Lietuvos policijos vadovui, Vidaus reikalų ministrui ir sau. Tad ar nereikia laukti ir premjero atsistatydinimo? Tačiau kol kas tokių ženklų jis nerodo, ir dar keisčiau (beje, tai jam būdinga), apgailestauja dėl labai gero ministro Šukio netekimo. Kaip tokį premjero nusiteikimą suprasti? O kokia atsakomybė šiuos aukštus pareigūnus skyrusių ir jų darbą prižiūrinčių Prezidento ir Seimo? Ar šis įvykis ir po jo jau pradėjęs rutuliotis politinis jaukalas, atsiliepiantis visuomenės nuotaikoms, nerodo visų Lietuvos valdžių valdymo ir moralinės krizės? Kažin, ar bent viena iš jų žino, ką dabar reikėtų daryti?
Sekmadienį, lapkričio vienuoliktą, įvyko policininko Sauliaus Pauliko vairuojamo automobilio Skuodo rajone, Aleksandrijos kaime, lapkričio septintą užmuštų trijų dešimtmečių berniukų laidotuvės. Niekas iš aukštųjų valdžios pareigūnų jose nedalyvavo. Tūkstantinėje minioje maišėsi keli švietimo ir mokslo ministerijos pareigūnai, šeštadienį Prezidentūros atstovai žuvusiųjų tėvams įteikė Prezidento raštišką užuojautą ir tris vainikus su Lietuvos vėliava, skelbia www.DELFI.lt (2007, 11. 11). Laidotuvių dieną Prezidentas Valdas Adamkus Varšuvoje dalyvavo Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo minėjime, liaupsino lenkus ir padėjo vainiką prie mums žinomo Vilniaus ir trečdalio Lietuvos žemių grobiko Pilsudskio paminklo. Policijos vadovas Grigaravičius skrido namo iš Maroko, o premjeras Kirkilas ir vidaus reikalų ministras Šukys kiūtėjo Vilniuje. Pirmadienį, lapkričio dvyliktą, Adamkus, pasikvietęs “ant kilimėlio” Grigaravičių, paprašė jį atsistatydinti, o pokalbyje su Šukiu priėmė jo jau anksčiau savanoriškai pareikštą atsistatydinimą. Ar taip pat Adamkus pasielgs ir su lygią dalį atsakomybės su šiais pareigūnais prisiėmusiu Kirkilu, kol kas neaišku, nors jo premjeravimas apskritai daugiau panašus į miegą, negu į darbą. “Vyriausybė per pastaruosius metus nieko nepadarė karui keliuose stabdyti” – Kirkilo adresu rėžė konservatorių vadovas Andrius Kubilius, jau spėjęs įsisukti į kaltintojų ratą, tik, aišku, triuškinantį aukštesnes pakopas. Juk už metų Seimo rinkimai. Bet kas toliau?
“Iš naujos vadovybės reikalausiu realių darbų ir asmeniškai kontroliuosiu, kaip vykdoma pertvarka policijos sistemoje” – kalbėjo Grigaravičių pašalinęs Prezidentas Adamkus. Labai gerai, tačiau kodėl jis tų “realių darbų ir pertvarkos” nereikalavo iš “senos” vadovybės, iš kurios jis sakėsi irgi girdėjęs tik “daug pažadų, planų, terminų”, bet matęs, “kad padaryta nedaug” (www.lrytas.lt 2007. 11. 12). Ar jam paskatinti prireikė girto policininko, užmušusio tris vaikus? Šalia to, ar ne tuos pačius bei panašius žodžius – reikalausiu, kontroliuosiu, būsiu kartu, stebėsiu, prižiūrėsiu, rūpinsiuos - iš jo lūpų girdėjome ir aptarus būtinas pertvarkas švietimo, sveikatos apsaugos bei ypač teisėtvarkos - teisėsaugos sistemose? O kas iki šiol čia buvo padaryta ir kur tas žadėtas Adamkaus uolumas? Tad šiek tiek sunkoka patikėti, kad ir dabartiniu atveju būtų kitaip. Kas užtikrins, kad partinio politikavimo įkvėpimu į policijos vadovo kėdę nebus pasodintas vėl toks pat postringautojas kaip Vytautas Grigaravičius, kuriam irgi “tokių atsitikimų buvo ir bus”. Panašiai, kaip įvyko po devynis mėnesius užsitęsusio VSD vadovo Arvydo Pociaus pašalinimo. Įstaigai vadovauti paskirtas asmuo - naujas tik pavarde, o visa kita liko sena, kaip buvo. Seimo sudaryto komiteto VSD veiklos tyrimai, jo išvados bei nurodymai kol kas tik stalčiuose, o tuo klausimu anksčiau labai susirūpinusiam Prezidentu Adamkui dabar tai jau nė motais.
Taigi, kas toliau? Šukio ir Grigaravičiaus atsistatydinimo nepakanka, girdisi visuomenės balsai. Turi būti pakeista ir visa Lietuvos teisėsaugos viršūnė, palaikanti nusikalstančių pareigūnų nebaudžiamumą, dėl kurio, ypač rajonuose, tvyro baimės jausmas, kai nuo pareigūnų nukentėjusieji bijo skųstis vietinėms teisėsaugos įstaigoms, o mačiusieji - liudyti, nes policijos, prokuratūros ir teismų vietininkai vienas kito nusikaltimus dengia ir tiesos ieškančiam nukentėjusiam net grasina. Kad tai gali būti tiesa, matyti ir iš čia minimo šiurpaus įvykio pradėto tyrimo ir į jį įsijungusių teisėsaugos pareigūnų elgsenos. Ar ne būdinga, kad avariją mačiusių liudininkų parodymais girto policininko kraują tyrusieji medikai alkoholio jame nerado? Ir kažkodėl kraujas buvo tiriamas ne tą pačią, bet tik kitą dieną. Mat policininko motina yra gydytoja, tėvas - savivaldybės pareigūnas, taigi šeima apylinkėje žinoma ir įtakinga ne tik vietinėms, bet ir aukštesnėms valdžioms. Šalia to, jau ir Vilniuje girdėti Grigaravičių palaikančių balsų. Iš aukštesnių pakopų. Todėl atrodo, kad vėl sukama į tą patį kelią, kuriuo oficiali teisėsauga nuėjo Vytauto Pociūno žūties aplinkybes tirdama. Taip pat ir čia, kaip ir Pociūno atveju, labai keista ir premjero Kirkilo laikysena. Tad kažin ar ne laikas ir jam pasekti vidaus reikalų ministro Raimondo Šukio pavyzdžiu, žinoma, kartu su visa savo valda – vyriausybe. Jau seniai jaučiasi, o šio įvykio iš naujo sujudintos visuomenės nusiteikimas dėl valdžios pareigūnų ryšio su juo ir elgsenos patvirtina, kad jau reikalaujama nė kiek ne mažiau kaip revoliucijos valdžioje. O ji turi tai suprasti ir visuomenei duoti kelią. Kol kas gal dar ką nors galima padaryti geruoju, tačiau nesusipratus, valdžia gali būti jau net jėga nušluota. Ar Lietuvai tai būtų naudinga?
