Dieną prieš karą sulaukiau skambučio iš „Žinių radijo“. Laidos „Dienos klausimas“ vedėjas paprašė pakomentuoti – ką reiškia Rusijos kariuomenės telkimas prie Gruzijos sienų ir kaip aš vertinų gruzinų ir osetinų santykius?
Tuomet atsakiau, kad iš Rusijos galima tikėtis visko, bet nepriklausomai nuo to, įsiverš Rusijos kariuomenė į Gruziją ar apsiribos jėgos demonstravimu, tai niekaip nėra susiję su gruzinų ir osetinų santykiais arba pastarųjų patirtomis tikromis ar menamomis skriaudomis. Priežastis slypi tame, kad blogis niekad nebūna statiškas – arba jis gauna atkirtį ir pasitraukia, arba, nesulaukęs pasipriešinimo, plinta toliau. Būtent toks blogis yra „putininė“ Rusija, kuri jau beveik dešimtmetį rieda katastrofos link pati ir bando nusitempti paskui save visą likusįjį pasaulį.
Karą prieš Gruziją Kremlius pradėjo ne dėl to, kad „reikėjo apginti Pietų Osetijoje esančius Rusijos piliečius“ (o ką jie ten veikia, neturėdami Gruzijos valdžios išduotų leidimų nuolat arba laikinai gyventi Gruzijos Respublikos teritorijoje?) ir ne dėl Gruzijos kariuomenės „įsiveržimo“ į Cchinvalį (kaip galima įsiveržti į savo teritoriją?). Paprasčiausiai Maskvos režimas suįžūlėjo tiek, kad nutarė išbandyti Vakarų, tiksliau NATO ir jos branduolio – Jungtinių Amerikos Valstijų – gebėjimą pasipriešinti Rusijos vadeivų vykdomam „bezpredielui“. V. Putino propaganda įtikino rusus, kad JAV ir NATO – jau supuvę, ir atėjo laikas „atkurti Rusijos didybę“.
Didybės atkūrimas rusiškai – tai svetimų valstybių teritorijos užgrobimas (pradžiai – bent jau tų valstybių pagrindinių institucijų užvaldymas) ir laisvę mylinčių tautų išnaikinimas, todėl bet koks bandymas nuolaidžiauti neūžaugų valdomos imperijos kėslams vertintinas kaip nacionalinių interesų išdavystė. Gruzija buvo pasirinkta rusų dėl jos santykinio pažeidžiamumo, nes kiti potencialūs agresijos objektai yra arba po NATO skėčiu (Baltijos valstybės), arba per dideli tokiems „žaidimams“ (Ukraina), arba ir taip nesišakoja prieš „vyresnįjį brolį“ (likusios NVS valstybės). Nežiūrint to, karas Gruzijoje parodė, kad susidurti kaktomuša su augalotu nebrendila bet kuriuo momentu galime ir mes.
Keista, kad šito nesuprato tie Lietuvos apžvalgininkai, kurie savo tekstuose mėgavosi, nagrinėdami tariamas Michaelio Saakašvilio klaidas ir spėliojo, kodėl Gruzijos prezidentas jas padarė – dėl įgimto pietietiško temperamento, dėl nesugebėjimo įžvelgti rusų paspęstų spąstų ar dėl to, kad jam taip liepė „dėdė Samas“. Greičiausiai vieni iš jų taip parašė dėl nepakankamo realijų išmanymo, kiti – norėdami pasirodyti originaliais, tačiau visus pranoko du „valstybininkų“ klanui artimi autoriai, kurių vienas yra Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, o kitas ne taip seniai tapo žinių agentūros vadovu.
Kaip žinia, apžvalgininkai formuoja viešąją nuomonę, ir Kremliaus šeimininkai labai norėtų, jog kada nors, pamatę pro langus tankus su raudonomis žvaigždėmis, Lietuvos gyventojai ištartų: „Ką gi, taip ir turėjo būti, nes, kaip rašė Kęstutis su Artūru, mes patys erzinome Maskvą“. Bet politinius sprendimus priima ne apžvalgininkai, o politikai, kurių nemenkas būrys irgi pasirodė „pilname gražume“.
Iš pradžių apie tai, kad Rusijos agresija prieš narystės NATO siekiančią Gruziją niekaip neliečia Lietuvos ir neverčia jos peržiūrėti savo gynybos doktrinos, pareiškė „valstybininkų“ susigrąžinto Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas. Tiesa, po savaitės jis jau „pakeitė plokštelę“, nes toks atviras akivaizdžios grėsmės Lietuvai nepaisymas, ypač Seimo rinkimams artėjant, greičiausiai nepatiko „vyriausiajam strateguotojui“. Neskubėjo įvertinti Rusijos agresijos prieš Gruziją ir jos keliamų grėsmių Lietuvai ir mūsų nepakartojamas premjeras.
Beje, dėl „vyriausiojo strateguotojo“ ir apskritai dėl viso „valstybininkų“ klano. Seniai ne naujiena, kad jis yra užvaldęs beveik visas valstybės institucijas, nemenką dalį žiniasklaidos, „pozicinėmis“ ir „opozicinėmis“ save vadinančias partijas etc., tačiau iki paskutinio momento turėjau iliuzijų, kad bent jau partija „Tvarka ir Teisingumas“ (kokia ji bebūtų) yra nuosekli valstybės „atvaldymo“ šalininkė. Paskutiniai įvykiai privertė prablaivėti ir vėl prisiminti visus almaksus, nikolas m, borisovus ir lolišviles. Turiu omenyje 31 parlamentaro pasirašytą prašymą Konstituciniam Teismui, kuriame jie prašo išaiškinti, ar Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo teiginiai neprieštarauja mūsų Konstitucijai. Paprasčiau kalbant, ar turi teisę NATO pajėgos ateiti į pagalbą Lietuvai, jei ją užpultų Rusija (juk kiekvienam aišku, kad ne Brazilija). Štai kas rūpi tokiu metu kai kuriems „tautos išrinktiesiems“.
Minėtą prašymą pasirašė vienas bendradarbiavimu su KGB įtariamos ir „Šatrijos“ slapyvardžiu žinomos veikėjos partijos narys, kuris tuo pačiu yra Viktoro Uspaskicho draugas ir, kaip manoma, KGB rezervininkas (A. Pekeliūnas), taip pat 21 Darbo partijos ir 9 „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijų nariai. Tarp pastarųjų – vienas Tautos pažangos partijos (E. Klumbys) ir vienas Liaudies sąjungos „Už teisingą Lietuvą“ (J. Veselka) narys, taip pat vienas buvęs krikščionis demokratas (P. Gražulis). Gražu, ar ne? Noriu atkreipti dėmesį, kad vadinamieji „darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“ pasirašė šitą prašymą praktiškai pilna atitinkamų frakcijų sudėtimi, todėl šiuo atveju tikrai negalime įtarti jų „proto užtemimu“ – be žemiškų priežasčių tokių kolektyvinių „užtemimų“ nebūna. Kas gi tada privertė juos visus ryžtis šiam politinės savižudybės aktui, ypač Rusijos agresijos prieš Gruziją ir artėjančių Lietuvos Seimo rinkimų fone? Ar ne tie patys „kompromatais“ per užvaldytas slaptąsias tarnybas disponuojantys „valstybininkai“, siekiantys išlaikyti status quo ? Maždaug taip: „Jūs norėjote už juos balsuoti, kad jie nušluotų „valstybininkus“ ir šių kontroliuojamas partijas, tai prašom, žiūrėkite, koks yra tikrasis jūsų gelbėtojų veidas“. Juk panašiai buvo pasielgta ir su konservatoriais, iš pradžių kompromituojant juos partijos vadovybės broliavimusi su komunistais, o vėliau – nuleidžiant tai vadovybei direktyvą pašalinti iš savo rinkiminio sąrašo drąsiuosius kontržvalgybininkus.
Kita vertus, tuo atveju, jei nemenka tautos dalis neapsižiūrėjusi vis vien balsuos už tuos, kurie norėtų palikti Lietuvą vieną galimos agresijos akivaizdoje, tai reikš tik dar didesnę Lietuvos žmonių dezorientavimą ir demoralizavimą – turbūt to ir siekiama. Negalime žinoti ir to, koks bus Konstitucinio Teismo verdiktas – per porą pastarųjų metų tų verdiktų prisiklausėme visokiausių, kokių tik reikėjo „valstybininkams“ ir jų formuojamai politinei konjunktūrai.
Neatsakytų klausimų išlieka, ir net pernelyg daug, bet šį bei tą savo ir Tėvynės labui Lietuvos žmonės padaryti visgi gali ir net privalo – įsidėmėti išvardintų „partijų“ pavadinimus ir „politikų“ pavardes, kad jų nė kvapo neliktų naujajame Seime.
