Gyvena partizanai, Lietuvos Laisvės kovotojai, tremtiniai, politiniai kaliniai….
Su Lietuva širdy jie būrėsi į pogrindžio gretas kovai prieš pavergėjus pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu, su Lietuva širdy jie ruošė 1941 metų sukilimą, vėliau pogrindyje jie grūmėsi su naciais, net dešimtį metų Lietuvos miškuose karštu karu kovojo prieš Sovietų Sąjungą jos antrosios okupacijos pradžioje, vėliau vėl pogrindžio veikla priešinosi lietuvių tautą naikinantiems iš Maskvos atsigrūdusiems komunistams.
Su Lietuva širdy jie kentėjo ir daugybė jų mirė sovietų kalėjimuose bei tremtyje, žuvo kovos laukuose. O kurie šias baisybes išgyveno ir liko gyvi, su ta pačia Lietuva širdy kasmet renkasi į šalia Ariogalos tvyrantį įspūdingą Dubysos slėnį iš naujo susitikti, prisiminti anuos žiaurius laikus, pasidalinti įspūdžiais apie savo išgyvenimus ir, deja, - sunku net apie tai kalbėti - pasiskųsti savo vargana dalia. Taip, savo vargana dalia tikrąja to žodžio prasme jau laisvoje Tėvynėje. Ir kaip Lietuvai dėl to ne gėda?
Šie susibūrimai – šiemetinis įvyko rugpjūčio 4 -5 dienomis - pradėjo vos tik nepriklausomybę atkūrus. Paskata ir turbūt pagrindinė priežastis buvo ieškojimas sau prideramos padėties, kurios jie tuojau pat pasigedo. Juk kas daugiau, jeigu ne šie kovotojai ir kentėtojai – partizanai, politiniai kaliniai ir tremtiniai - taigi daugiausia Lietuvai nusipelnę žmonės grumtynėse dėl tėvynės laisvės, atkurtoje valstybėje pirmiausia turėjo būti pastebėti, pripažinti, pagerbti ir, pagal galimybes, aprūpinti kaip galima geresnėmis bent buitinio gyvenimo sąlygomis?
Ar jie neturėjo pagrindo bent tokios padėties tikėtis? Ir ar kam nors dėl to dar reikėjo abejoti? Tačiau, deja, taip neįvyko. Ir kaip dabar matom, į tą pusę mažai kas kreipė dėmesį. Pereinamuoju laikotarpiu į viršų išplaukę įvairūs apsukruoliai, ne tik nevargę ir nekentėję, bet gerai, o kai kurie, sugebėję meiliau prisilaižyti prie maskvinių, okupacijos laikotarpiu net labai gerai gyvenę, pasinaudodami proga į savo rankas susigriebė valdžią ir vėl gerą gyvenimą susikūrė sau. O tremtyje bei kalėjimuose suvargę, nors ir į tėvynę grįžę, bet čia irgi nusikaltėliais laikomi ir dėl to neturėję galimybių įsigyti nei reikiamo išsilavinimo, nei patirties, lietuviai patriotai liko užguiti ir po kampus stumdomi varguoliai. O tarp tų apsukruolių, iš kurių ne vienas dabar arba vėl, kaip minėjau, sėdi valdžioje, arba, “susiprivatinimo” būdu pasigrobęs sovietmečiu vadovautą įmonę, milijonus varto, yra ir buvusių kalinių tardytojų, teisėjų, trėmėjų. Buvę partizanai tokiem - tik banditai. Prisiminkim pareigingą sovietinį prokurorą Bičkauską, tardžiusį ir į kalėjimą įgrūdusi pogrindžio veikėją lietuvį patriotą kunigą Svarinską. Arba Tamarą Birmontienę, politiniais sumetimais į Konstitucinį Teismą įropštintą ir dėl Lietuvos laisvės daug metų triūsusių pokario išeivių teises į Lietuvos pilietybę atiminėjančią. Kaip tremtiniams, politiniams kaliniams bei partizanams su tokia padėtimi susigyventi? Kaip iš kuklių, net tris kartus mažesnių negu buvusių okupanto kariuomenės Lietuvoje likusių gyventi karininkų, pensijų besiverčiantiems doriems lietuviams patriotams tokią neteisybę pakęsti? Su Lietuva širdy, kai jų likimus apsprendžia tie patys buvę sovietinės okupacinės valdžios, pagal politologą docentą Vytautą Radžvilą, partiniai nomenklatūrininkai, aišku, be jokios Lietuvos širdy.
Dėl to kiekvienais metais Dubysos slėnio susibūrimuose šie garbingi lietuvių tautos sūnūs aptaria savo nesikeičiančią skurdžią padėtį, iš naujo rašo reikalavimus Lietuvos valdžiom, vildamiesi, kad gal kaip nors kada nors jie bus išgirsti ir į juos bus atsižvelgta. Tokie raštai buvo paruošti, visų sutarimu priimti ir Lietuvos vyriausybei pasiųsti ir šiais metais. Juose prašoma iš Sovietų Sąjungos atsakomybės paveldėtojos Rusijos reikalauti okupacijos padarytos žalos atlyginimo, atsiteisti už vergų darbą Sibirą, už suluošintą sveikatą tremtiniams bei politiniams kaliniams ir mokėti pensijas, o iš Lietuvos valdžių – jas bent šiek tiek padidinti ir sudaryti sąlygas ligotų tremtinių bei politinių kalinių nemokamam gydymui bei vaistams. Tokiam uždaviniui vykdyti dirva juk seniai paruošta, primena prašantieji. Jau prieš aštuonerius metus Seimas priėmė okupacinės žalos atlyginimo įstatymą, pagal žinovų apskaičiavimus įvertindamas ją 80 milijardų litų, okupacijos laikotarpį aprėpiant nuo 1940 m. birželio 15 –tos iki 1991 m. sausio 13-tos. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) išlukštenti ir kiti duomenys. Pagal juos pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu, nuo 1940 6 15 iki 1941 6 22, buvo suimta, įkalinta, nužudyta 11 000 Lietuvos gyventojų, ištremta – 18 000, per birželio sukilimą žuvo 700. 1944 - 1953 m. suimta, įkalinta, tardyta - 180 000 žmonių, ištremta – 118 000, partizanų ir rėmėjų žuvo 20 500. 1954 -1986 m. suimta ir įkalinta 1 000, lageriuose ir kalėjimuose žuvo 20 000 -25 000, tremtyje mirė 28 000 (DELFI 2007 8 6). 1991 m. ginant Lietuvos nepriklausomybę žuvo 23, sužeistų ir nukentėjusių 900 gyventojų.
Bet ir čia ne naujiena, nes tie patys duomenys buvo paskelbti dar 1994 -1997 m. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) valdybos išleistuose pirmuose Lietuvos kovų ir kančių istorijos tomuose, ir tik gera žinoti, kad dabar LGGRTC juos patvirtina, taip paneigdamas tada tais skaičiais suabejojusių sukeltą gana piktai leidėją kaltinantį triukšmą. Taigi visa tai seniai žinoma, todėl Dubysos slėnyje vėl aidėjo priekaištai Lietuvos vyriausybei ir klausimas, kodėl nejudama į priekį?
Nepaisydama daugkartinių raginimų Lietuvos vyriausybė nepradeda derybų su Rusija nei dėl pensijų mokėjimo, nei dėl atsiteisimo už buvusių politinių kalinių bei tremtinių sužalotą sveikatą, nei apskritai dėl okupacijos žalos atlygimo, teigia vienas iš šiemetinio susirinkimo paskelbtų pasisakymų. Žinoma, jeigu jūs taip labai norit, šiuos reikalavimus Maskvai priminti galim, tačiau su ja dėl to nesipyksim, į priekaištą atsako premjeras Gediminas Kirkilas. Rusijai karo juk neskelbsim, paremia jį Seimo užsienio reikalų komisijos pirmininkas Justinas Karosas. Ir abu aiškina, kad Maskva šių reikalavimų niekada neaptenkins, nes kalbų apie tai ji net pradėti nenori.
Vaikų darželio tauškalai. Tokie abiejų šių valdžios vyrų vieši pareiškimai Rusijai jau iš anksto leidžia žinoti, kad į tokius reikalavimus ji gali moti ranka, ir Lietuvos vadovybė dėl to nepyks. Nepyks, nes ir ji pati tokių derybų nenori. Nenori, nes nežino nei kaip jas pradėti, nei kaip toliau šiuo sunkiu keliu eiti. Tai patvirtina ir šiais metais Dubysos slėnyje kalbėjęs europarlamentaras Vytautas Landsbergis. Kodėl Rusija norėtų derėtis, žinodama, kad ir Lietuva to nenori? Kirkilui ir Karosui vertėtų perskaityti žydo autoriaus Normano G. Finkelsteino parašytą, Ingos Buškutės į lietuvių kalbą išverstą, pusantro šimto puslapių knygą “The Holocaust Industry”.
Iš jos jie sužinotų, kaip žydai milijardus išsireikalavo už savo tautos kančias, nepaisydami, pyks kas nors, ar nepyks. Net ir iš neutralios Šveicarijos. Toji knyga gal ir juos šio amato pamokytų.
Bet gal ir nepadėtų. Juk Lietuvos nepriklausomybė sudarė jiems gero gyvenimo sąlygas, todėl reikia jomis naudotis, jas išlaikyti ir nepykinti Rusijos, kad ji ko nors negero neužsimanytų. O tas sąlygas iškovoję partizanai, Laisvės kovotojai, tremtiniai, politiniai kaliniai daugiau juk nebereikalingi. Jie tik visokių bėdų priežastis. O šalia to: kiek jų dar yra? Buvo laikai, kai į Dubysos slėnį suplaukdavo apie 20 000. Dabar jų iš viso tiek nebeliko. Šiemetiniame susibūrime buvo tik 5 000. Kitais metais jų nė tiek nebeatvyks. Visi jau per septyniasdešimt metų perkopę, greitai išmirs. O su jais kartu numirs ir jų Lietuva širdy bei su ja susieti reikalavimai. Tad kam dar galvą sukti ir su Rusija pyktis?
Ir štai dar vienas įrodymas, kodėl Lietuvai reikia naujos politinės krypties. Ir reikia skubiai. Taip pat ir naujos valdžios. Tokio nusiteikimo kaip Dubysos slėnio susibūrimo dalyviai. Be dabartinių nomenklatūrininkų ir be rusų baimės. Su Lietuva širdy.
