Tai buvo jau septintasis „Ryto“ triumfas LKL istorijoje, antras per pastaruosius tris sezonus ir pirmasis nuo 2010 m., kuomet serijoje buvo įveiktas principinis varžovas Kauno „Žalgiris“.
Prieš keturiolika metų LKL titulu ant parketo džiaugęsis tuometinis „Ryto“ kapitonas Stepas Babrauskas džiaugiasi pakartotu vilniečių triumfu.
Stepas socialiniame tinkle po trečiadienio rungtynių pasidalino 2010 m. triumfo akimirka, kurioje jis kartu su Artūru Jomantu, dabartiniu klubo sporto direktoriumi, traukia pergalingus cigarus.
„Sveikinimai“, – prie 14 metų brandumo nuotraukos pridėjo Stepas.
Šventinių atributų ir siautulio 2024 m. birželio 12 d. „Twinsbet“ ir „Jeep“ arenose taip pat netrūko, o viskas vyko galbūt net dar audringiau.
„Man atrodo, jeigu mes 2010 m. būtume turėję tokį žiūrovų palaikymą, koks buvo šį sezoną, mūsų išvis niekas nebūtų nugalėjęs, – bendraudamas su naujienų portalo tv3.lt sporto žurnalistu šyptelėjęs sako Stepas. – Nesakau, kad tada nebuvo palaikymo, jis tikrai buvo ir arena buvo pilna, bet dabar žiūrovai aistringesni. „B Tribūna“ visus įtraukia į savo skanduotes, jos labai melodingos ir užvedančios. Dauguma žiūrovų stovi visų rungtynių metu, tai prideda komandai vidinės jėgos.“
Dukart LKL čempionas, už savaitės savo 40-metį minėsiantis S. Babrauskas, su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais pasidalino savo mintimis apie ketvirtąsias LKL finalo serijos rungtynes, visą sostinės klubo sezoną ir čempioniško „Ryto“ ateitį.
Emocijų – daugiau nei prieš 14 metų
Kaip vertinate tai, kas įvyko pačioje rungtynių pabaigoje? Turiu omenyje per anksti į aikštę išbėgusius atsarginius žaidėjus, „Žalgirio“ trenerio Andrea Trinchieri peržiūros prašymą dėl galimos pražangos?
Man atrodo, kad nereikia ieškoti sliekų ten, kur jų nėra. Rungtynės baigėsi ir viskas – „Žalgiris“ turėjo gerą paskutinį metimą, kurio pats nepataikė. Ko daugiau gali norėti? Nežinau, ką toje peržiūrėjo treneris norėjo pamatyti. Nemačiau nieko blogo, dėl ko reiktų reikšti pretenzijas.
Ar buvote matęs kažką panašaus kaip vakar, kai ant parketo subėgo tiek sirgalių?
Tribūnos ir mano laikais buvo pilnos. Gal tik ne tokios aistringos kaip dabar. Tada mes jau buvome laimėję Kaune ir Vilniuje titulą apgynėme. O dabar prieš „Žalgirį“ pergalės laukėme 14 metų, todėl tų emocijų buvo daugiau.
Pažįstu daug fanų, vakar pasveikinom vienas kitą. Tikrai geras jausmas matyti tokius vaizdus – smagu, džiugu.
Reikia aiškiai pasakyti – „Ryto“ sirgaliai vienareikšmiškai yra geriausi Lietuvoje. Niekas neturi tiek gražių skanduočių, niekas taip aistringai nepalaiko savo komandos.
Kas vilniečius paskatino iš naujo įsimylėti „Rytą“?
Aistra ir noras laimėti. Nepasisekė Čempionų lygoje ir KMT turnyre, bet komanda nepasidavė, rado savyje jėgų vėl pakilti. Triumfas prieš du metus buvo labai saldus, bet visi vilniečiai norėjo pergalingo finalo prieš „Žalgirį“. Pati serija buvo kažkoks kosmosas. Du pratęsimai, titulas sprendžiasi paskutiniu metimu. Nežinau, ar geriau galima sugalvoti ir kažko norėti daugiau.
Kaip galėtumėte palyginti 2010 ir 2024 m. triumfus, atsižvelgiant į bendrą žmonių nusiteikimą ir, žinoma, auksines „Ryto“ komandas?
„Rytas“ ir tada turėjo gerą užnugarį, bet tikrai nebuvo tokio aistringo ir vieningo palaikymo, koks yra dabar. Gali būti, kad buvo paliestos ir žaidėjų ambicijos. Nė vienas krepšininkas iš „Ryto“ nepateko į šių metų Lietuvos rinktinės pagrindinį kandidatų sąrašą. 2010 m. Lietuvos rinktinėje irgi buvo tik vienas „Ryto“ žaidėjas – Martynas Gecevičius. Jeigu iš čempionų komandos nėra nė vieno žaidėjo rinktinėje. Nežinau, man keista.
Galima dėlioti ir sakyti, kad „Žalgiris“ neturėjo Keenano Evanso, bet „Žalgiris“ ir taip „ant popieriaus“ buvo stipresnė komanda.
Žaidžia ne „popierius“, o širdys ir charakteriai.
Kritikos strėlės G. Žibėnui
Ar po vakarykščio triumfo sulaukėte daug sveikinimų?
Pasisveikinome su buvusiais ir esamais žaidėjais. Pasirašinėjome su buvusiais žalgiriečiais. Kaip visada, šiek tiek patraukėme vienas kitą per dantį ir tiek.
Kalbėkime atvirai – „Rytas“ yra vienas nekenčiamiausių klubų Lietuvoje. Kiek triumfas LKL čempionate prieš „Žalgirį“, kurį palaiko absoliuti dauguma lietuvių, teikia papildomo džiaugsmo?
Aišku, kad džiaugsmo yra. „Rytas“ visada turėjo daug „haterių“, o po šitos pergalės jų atsiras dar daugiau.
Ypač Kaune, nes Vilnius nugalėjo „Žalgirį“. „Rytas“ į šitą finalą atėjo be spaudimo, nes jie nebuvo favoritais. Tikrasis spaudimas ateis kitais metais, kai titulą reikės ginti.
Man keista, kai Vilniuje gimęs ir augantis jaunimas palaiko „Žalgirį“ arba nori jame žaisti. Aišku, čia kiekvieno pasirinkimas ir visi gali turėti nuomonę, bet kai augau aš, man buvo principo reikalas žaisti Vilniuje ir nugalėti „Žalgirį“.
Aš nelabai suprantu žaidėjų, kurie nelaimi su „Rytu“, bet tada nueina į „Žalgirį“ ir laimi ten.
Su „Žalgiriu“ laimėti lengva, bet tu įrodyk, kad gali laimėti su „Rytu“. Jeigu mano laikais į „Žalgirį“ būtų nuėjęs „Ryto“ kapitonas...
Sezono metu Giedrius Žibėnas sulaukdavo daug kritikos strėlių. Ar po laimėto finalo nebelieka klaustukų dėl artimiausios trenerio ateities „Ryte“?
Manau, kad taip. Per 3 metus 2 kartus laimėti LKL yra reikalų. Aišku, Čempionų lygoje buvo prastas sezonas, bet dabar treneris jau turi patirties ir man atrodo, kad reikia išlaikyti trenerį ir branduolį. Nežinau, ko norės „Rytas“, kokia klubo vizija toliau. Bet būtų logiška išsaugoti čempionišką trenerį ir lietuvių branduolį, pataikyti su legionieriais.
2010 m. po laimėto finalo „Rytas“ atsisveikino su Rimu Kurtinaičiu – vieninteliu treneriu, kuris su klubu sugebėjo laimėti LKL dukart iš eilės. Sakote, kad dabartinis sporto direktorius Artūras Jomantas nepakartos Jono Vainausko klaidos?
Nesakyčiau, kad ten buvo klaida. Ten buvo noras apsidrausti ir nelikti be trenerio. Man atrodo, kad tada Rimą Kurtinaitį viliojo „Efes Pilsen“, bet gavosi taip, kad jo niekas nenupirko. Kažkas jam nesudėliojo arba jis pats nenorėjo važiuoti. Galiausiai gavosi taip, kad nuėjo dirbti į VEF‘ą.
Aišku, dabartinė vadovybė žymiai kantresnė už mūsų laikų. Giedrius Žibėnas pagal tų laikų standartus būtų „nuimtas“ gruodį (šypsosi). Kartais reikia mokėti išlaukti.