Ilgametė Kauno medicinos universiteto anatomijos dėstytoja docentė Jadvyga Tiknienė ; kelerius metus kaip Anatomijos katedros asistentė buvo atsakinga už vienintelio šalyje krematoriumo veiklą. Ji pasakojo, kad šiai naujovei entuziastingai pritarė žinomi mokslininkai ir menininkai, daugelis jų paviešino žiniasklaidoje savo testamentus su prašymu po mirties jų kūnus sudeginti.
J. Tiknienė buvo sudariusi kruopščiai parengtą sąrašą asmenybių, kurių paskutinė gyvenimo kelionė baigėsi Kauno krematoriume. Tarp jų – medikas, žymus visuomenės veikėjas, žurnalistas ir kultūrininkas Liudas Vaineikis (1869–1936 m.), prieškario Lietuvos teisingumo ministras Petras Leonas (1864–1938 m.), režisierius ir aktorius Konstantinas Glinskis (1886–1938 m.) ir kitų garsių intelektualų.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse į Kauno krematoriumą buvo atvežtas paslaptingomis aplinkybėmis mirusios SSRS nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Nikolajaus Pozdniakovo žmonos Marijos kūnas. Šis įvykis ilgą laiką buvo diskretiškai aptariamas politikų, užsienio diplomatų sluoksniuose ir net atsidūrė įvairių šalių specialiųjų tarnybų agentų akiratyje.
Tačiau docentės J. Tiknienės sudarytas Kauno krematoriumo veiklos metraštis nutrūko 1946-aisiais. Apie sovietų laikus žinoma pedagogė ir mokslininkė pabrėžtinai vengdavo kalbėti motyvuodama, kad perėjo dėstyti į tuometį Kūno kultūros insitutą ir ryšiai su krematoriumu nutrūko.
Nakties svečiai
Padedant Kauno medicinos universiteto darbuotojams pavyko susitikti su pirmojo ir paskutinio profesionalaus žmogaus palaikų degintojo Antano Aukštakio, krematoriume išdirbusio beveik pusę šimtmečio, sūnumis. Jie nuo mokyklos laikų padėdavę tėvui šiame subtiliame ir atsakingame darbe.
Kaunietis Remigijus Aukštakys šių eilučių autoriui buvo įdomus gidas klaidžiojant po Medicinos universiteto požemius. Juose prieš kelerius metus po rekonstrukcijos už Europos Sąjungos lėšas nebeliko ne tik unikalaus istorinio ir kultūrinio paveldo požiūriu krematoriumo, bet ir garsiosios Atlanto nugalėtojų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno palaikų slėptuvės per vokiečių okupaciją bei sovietinio režimo metais.
Pasak R. Aukštakio, sovietų laikais Kauno krematoriumo paslaugomis dažniausiai naudodavosi užsienio piliečiai, nes palaikus vežti iš Sovietų Sąjungos būdavę labai brangu, be to, reikėdavę atlikti sudėtingų formalumų. Ten taip pat būdavo sudeginamos per anatomijos pratybas medicinos studentų panaudotos biomedžiagos – žmogaus organai.
Kartkartėmis pasitaikydavę, kad kai kurie asmenys, susiję su medicina, savo kūną ryždavosi paaukoti mokslui, o ne žemei. Tačiau į pašnekovo atmintį įsirėžė paslaptingų krematoriumo svečių vizitai. Jie kartais atveždavę žmonių palaikus užplombuotais maišais, turėdami nepriekaištingai sutvarkytus oficialius dokumentus. Sprendžiant iš elgsenos netikėti svečiai irgi buvo įgudę… palaikų degintojai.
Anot R. Aukštakio, po tėvo mirties jiedu su vyresniuoju broliu Valdu ėjo palaikų degintojų pareigas iki pat Kauno krematoriumo likvidavimo ir šią profesiją išmanė ne ką blogiau. Tėvas apie savo darbą pokario metais nemėgdavęs plačiau skleisti, teigė, kad palaikų degintojas pirmiausia turi būti diskretiškas. Todėl daugelį krematoriumo, kuris buvo įkurtas greta Kauno morgo, paslapčių nusinešė į kapus.
Registracijos knyga dingo
Šiandien neįmanoma nustatyti, kieno palaikai buvo sudeginti sovietų metais Kauno krematoriume ir jų mirties priežasties. Registracijos knyga neva paslaptingai dingo Nepriklausomybės atgavimo išvakarėse.
Specialiosios komisijos, kuri buvo sudaryta prie krematoriumo iš Medicinos universiteto atstovų, prokuratūros pareigūnų ir teismo medicinos ekspertų, nariai taip pat vengė plačiau šnekėti šia tema ir primygtinai prašė neviešinti jų pavardžių.
Pastaruoju metu Valdas ir Remigijus Aukštakiai dirba ir gyvena Airijoje, nors jųdviejų unikali patirtis galėtų praversti Lietuvoje, kur pagaliau iš mirties taško pajudėjo krematoriumo klausimas. Seime priėmus naująjį žmogaus palaikų laidojimo įstatymą, anot jo autorių, kremavimą gali pasirinkti net 25–30 procentų mūsų šalies gyventojų.
Kišenvagio memuarai
78 metų kaunietis Miroslavas Tkačenka, prisistatęs „išnykusio istorinio kriminaliteto atstovu“, pasakojo, kad krematoriumas veikė artimoje Kauno „Centralo“ – sunkiųjų darbų kalėjimo – kaimynystėje, o šis Sovietų Sąjungoje garsėjo žiauriu režimu, prilygstančiu Rusijoje esančio Vladimiro miesto „Centralui“.
1945 metais M. Tkačenka su sovietų armija kaip pulko sūnus atklydo į Kauną net iš Vinicos srities Ukrainoje. Jis buvo kišenvagis prie „Romuvos“ ir „Laisvės“ kino teatrų, o šie per gerų filmų seansus būdavo apgulami tūkstantinėmis kauniečių miniomis. Į „Centralą“ jis pateko 1948-aisiais.
Kauno kalėjime M. Tkačenka praleido beveik metus. Ir ne bet kur, o „elitinėje“ didžiojoje kameroje, kur Antano Smetonos laikais būdavo kalinami komunistinio pogrindžio lyderiai. Jam, kaip jauniausiam kaliniui, teko ypatingos pareigos – „per kalėjimo tvorą permesti“ mirusiuosius. Jis privalėdavo juos išvežti iš kamerų į greta kalėjimo tvoros esančias dirbtuves, o naktį su sargyba pernešti per tuomečio Kauno medicinos instituto skverelį į lavoninę.
Mirties konvejeris
Pašnekovo žiniomis, kai kurių mirusiųjų kalinių kūnai būdavo panaudojami per studentų pratybas. Jų palaikus vėliau sudegindavo krematoriume, o pelenus išbarstydavo netoli esančioje Nemuno saloje.
Jis tiksliai nurodė vietą – tai tas pats kelių hektarų plotas tarp mašinų gamyklos „Pergalė“ klubo, Karmelitų bažnyčios ir geležinkelio atšakos, sovietų metais buvęs aptvertas spygliuota tvora.
M. Tkačenkos žodžiais, Stalino įsakymu visuose Sovietų Sąjungos kalėjimuose buvo įdiegta žiauri antihunamiška sistema – net už nežymų nusikaltimą už grotų patekusio kalinio palaikų mirties atveju neatiduodavo artimiesiems. Pašnekovas teigė girdėjęs, kad Kauno „Centrale“, tose pačiose kalėjimo dirbtuvėse, būdavo įvykdomi ir nuteistųjų mirties nuosprendžiai, o jų palaikai naktimis taip pat permetami per kalėjimo tvorą į krematoriumą.
TIK FAKTAI
Europoje pirmasis krematoriumas įkurtas Milane, Italijoje, 1876 metais.
Iš Europos valstybių daugiausia krematoriumų yra Didžioje Britanijoje – 244 ir Prancūzijoje – 107.
Pernai lapkritį atlikto visuomenės nuomonės tyrimo duomenimis, krematoriumo statybai Lietuvoje pritarė apie 83 proc. gyventojų.
KITAME „BALSAS.LT SAVAITĖ“ NUMERYJE SKAITYKITE
Kodėl kruvinasis pasmerktųjų maršrutas vedė iš Lietuvos į Minską
Kaip 1991-aisiais Medininkų žudynėse panaudoti ginklai atsidūrė Minske
