Visuomenėje pirmosios diskusijos apie Gyvenimo įgūdžių programą kilo dar rugsėjo pradžioje, tuo metu socialiniuose tinkluose plintant melagienai – buvo skelbiama, esą moksleiviai kartą per savaitę bus privalomai mokomi „lytiškumo pagal LGBT ideologijos standartus“, teigiama, jog Gyvenimo įgūdžių programa (GĮP) parengta pagal Pasaulio Sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijas. GĮP pakeitė anksčiau veikusią Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai (SLURŠ) bendrąją programą – nemaža dalis šių programų turinio persidengia.
Visai netrukus, GĮP tapo bene pagrindiniu diskusijų visuomenėje klausimu – rugsėjo 28 dieną prie Seimo buvo organizuojami du protestai. Viename jų LBGTQ bendruomenės atstovai protestavo prieš turinio cenzūrą, o tėvų bendruomenė – dėl mokyklose šį rudenį startavusios gyvenimo įgūdžių programos.
Toks visuomenės susiskaldymas nestebina, mat diskusijoje apie GĮP susikirto skirtingos pasaulėžiūros – didžioji dalis diskusijų buvo susijusios su programos lytinio ugdymo aspektais.
Palaikantys programos įgyvendinimą ekspertai teigė, jog lytiškumo ugdymas yra viena paveikiausių seksualinio smurto prevencijos priemonių – anot jų, lytiškumo ugdymas aprėpia ir tokias temas kaip lyčių stereotipai, kurios prisideda prie patyčių mažinimo.
O štai programos oponentai išsakė gana skirtingus argumentus – vieni teigė, jog programa nesiekia ugdyti moralaus elgesio, o tik suvaldyti neigiamas ankstyvų seksualinių santykių ar narkotikų vartojimo pasekmes. O štai kiti oponentai piktinosi stumiama „genderizmo“ ideologija.
Reaguodama į visuomenės nuotaikas, nesnaudė ir Seimo opozicija. Opozicijos Seimo narys Mindaugas Puidokas kvietė tėvus pasirašyti peticiją pavadinimu „Dėl Gyvenimo įgūdžių bendrosios programos pašalinimo iš bendrųjų dalyko sąrašo“. Peticijos apraše buvo teigiama, jog „Gyvenimo įgūdžių“ bendroji programa yra „ir nepagrįstai, ir neteisėtai patvirtinta kaip formaliojo švietimo programa“.
Paradoksalu, tačiau diskusijoje apie GĮP gana mažai buvo girdimi mokytojų balsai – specialistų, kuriems ir reikia dirbti su naująja švietimo programa. O pagal šią programą, mokytojai mokinius moko jau daugiau nei pusę metų.
Savo patirtimis su naujienų portalu tv3.lt sutiko pasidalinti du Antakalnio gimnazijos mokytojai – biologijos mokytoja Ieva Petrauskaitė, bei Ekonomikos ir verslumo mokytojas Petras Jurkuvėnas. Kartu su dviem savo mokiniais, mokytojai informacija apie GĮP dalinosi tiklalaidėje „ar čia pažymiui šitas“, praėjusiais metais „Inovatyviausių mokytojų apdovanojimuose“ abu mokytojai buvo nominuoti kaip inovatyviausi mokytojai, ugdymo turinio atnaujinimo kategorijoje
Šiandien mokytojai teigia, jog nors laiko išdėstyti visam GĮP turiniui skiriama tikrai per mažai, jie savo patirtį vertina teigiamai – anot jų, su GĮP startu, švietimo programoje pagaliau buvo susisteminti mokiniams būtini įgyti gebėjimai, kurie anksčiau buvo dėstomi nenuosekliai.
Gal galite prisistatyti ir paaiškinti, kurias Gyvenimo įgūdžių programos (GĮP) dalis vedate?
Ieva: Esu biologijos mokytoja, tad mokau labai įvairias temas, tačiau jos visos susijusius su socialiniu-emociniu švietimu arba sveika ir sąmoninga gyvensena. Jeigu konkrečiai tai aš mokau apie emocijų pažinimą, stresą bei jo įveikos metodus, asmeninių tikslų kėlimą, atsakingų sprendimų priėmimą kalbant apie psichotropines medžiagas, sveiką gyvenseną, lytiškumą ir pirmą pagalbą).
Petras: Esu Ekonomikos ir verslumo mokytojas. Mokau devintokus atpažinti savo ir aplinkinių pomėgius, savybes ir talentus, apibūdinti ir per tai pažinti kitus. Padedu mokiniams kurti tarpusavio ryšį, bendradarbiauti, nusistatyti komforto zonos ribas. Tipiškai devintokai būna 15 metų amžiaus, ir jau daug žino apie buitinėje aplinkoje jiems pasitaikančias grėsmes, tad pamokų metu skiriu daugiau dėmesio aptarti su mokiniais juos dominančias profesijas, apribojimus nepilnamečių darbui ir darbe pasitaikančias sveikatai bei gyvybei grėsmę keliančias situacijas. Šiais mokslo metais dėl melagingų pranešimų apie sprogmenis gavome ne vieną progą pasitreniruoti evakuacijos procedūras, tad per pamoką aptariame kada priimami sprendimai evakuotis, kokios būtų klaidų pasekmės priėmus neteisingą sprendimą.
Turbūt prisimenate visuomenėje kilusią (ir kai kurių politikų skatinamą) paniką dėl GĮP praėjusių metų rugsėjo-spalio mėnesiais. Kaip tuo metu jautėtės, ar teko sulaukti susirūpinusių tėvų laiškų, ar panašiai?
Ieva: Tuo metu mums tai atrodė kaip iš esmės nepagrįstas ir pagrinde dezinformacija grįstas sujudimas. Įdomu, jog jokių susirūpinusių tėvų laiškų, skambučių ir kitokių reakcijų nesulaukėme.
Petras: Manau tai bent iš dalies susiję su programos naujumu ir tėvus kankinančia nežinomybe. Norėjosi mokiniams ir jų tėvams padėti geriau suprasti Gyvenimo įgūdžių programą, tad kartu su Ieva dėjome pastangas skleisti informaciją per žiniasklaidą ir tinklalaidės “O čia pažymiui šitas?” pagalba (21 epizodas).
Daugelis diskusijų buvo orientuotos į lytiškumo klausimus – GĮP programos oponentai dažnai sakė, jog didžioji dalis programos turinio yra reikalingas, tik per daug dėmesio skiriama lytiškumui, ar formuojamas vienas požiūris į jį. Norėčiau Jūsų paklausti – kaip jums atrodo, ar lytiškumui GĮP yra skiriama per daug dėmesio, pakankamai, gal per mažai?
Ieva: Kalbant apie lytiškumo ugdymo dalį mokykloje, tai, manau, jog dauguma žmonių, kurie teigia, kad lytiškumui skiriama per daug dėmesio, tiesiog patys nėra susipažinę su GĮP ir jos turiniu. Išties didelis šaršalas kilo iš viešoje erdvėje pasklidusios dezinformacijos su fiktyviu, o ne realiu šios programos turiniu. Aš šiuo metu mokau devintokus ir jie viso labo turi vieną lytiškumo ugdymo pamoką per pusmetį. O ir ji skirta tikrai ne genderizmo ideologijai propaguoti, o nagrinėti hormonų poveikiui lytinio brendimo metu bei lytiškai plintančių ligų prevencijai.
Mokinių teigimu, lytiškumo ugdymo pamokų mokykloje kaip tik labai trūksta, nes tai jiems itin įdomios ir aktualios temos, apie kurias su suaugusiais žmonėmis labai retai kada (jeigu išvis kada nors) be pakalba. Aš manau, jog iš esmės svarbu suprasti, kad jeigu mes mokinių nemokysime lytiškumo, jie vis tiek susiras jiems rūpimą informacijos iš socialinių tinklų ir kitų informacijos kanalų, kuriuose pateikta informacija gali būti kvestionuojamos kokybės ir retai kada paremta mokslu ar tuo labiau atitiktų vaiko raidos tarpsnį.
Petras: Man jau beveik 40, esu dviejų vaikų tėvas, o kai augau pamokų šiomis temomis nebuvo. Tačiau iki šiol prisimenu pasikalbėjimus lytiškumo, brendimo ar fizinio potraukio temomis su bendraamžiais. Tačiau informacija, kurią tuomet gaudavau, neretai buvo klaidinga, o klausimai sutinkami su pašaipa, tarsi visi gimtume jau žinodami visus atsakymus. Esu įsitikinęs, tik atvirai kalbėdami apie natūraliai kiekvieną bręstantį žmogų liečiančius klausimus, galime padėti mokiniams užaugti emociškai, psichologiškai ir fiziškai sveikiems.
Dalis tėvų GĮP vertino skeptiškai. O kaip programą vertino moksleiviai?
Ieva: Moksleiviai šias pamokas vertino išties teigiamai. Jų nuomone tai naudinga ir įdomi pamoka, kurios metu nereikia sukti galvos apie tai ,,kam man šito reikės gyvenime” arba ,,ar čia pažymiui šitas”.
Petras: pritariu Ievai. Žinoma, pasitaiko mokinių, kuriems viena ar kita tema neatrodė aktuali čia ir dabar, bet pamokose jaučiau mokinių susidomėjimą ir dedamas pastangas.
Buvo pastebima, jog didžioji dalis GĮP medžiagos jau buvo vienokia ar kitokia forma dėstoma mokyklose pamokų metu. Kas pasikeitė pamokos, startavus GĮP?
Ieva: Tiesa, jog kai kuriose pamokose buvo integruojama SLURŠ programa, tačiau jos įgyvendinimas buvo paliktas dalykų mokytojų, klasės vadovų ir švietimo pagalbos specialistų rankoms, kurie ir taip turi begalę kitų atsakomybių, tad ši programa buvo įgyvendinama nenuosekliai ir nebūtinai paliečiant visas mokiniui aktualias temas. Tuo tarpu GĮP leidžia ugdyti mokinius jiems svarbių gyvenimo įgūdžių, sistemingai ir nuosekliai.
Kuo skiriasi GĮP, nuo anksčiau veikusios Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendrosios programos (SLURŠ)?
Ieva: Šiek tiek skiriasi ugdymo turinys, tačiau, manau, jog reikšmingiausias pokytis yra būtent tai, jog GĮP yra įgyvendinama nuosekliai ir sistemingai, tad tikėtina, kad ir jos realus poveikis mokiniams bus apčiuopiamas, ko negalima pasakyti apie SLURŠ programos įgyvendinimą.
Gal turite kokių kritiškų pastebėjimų GĮP, gal ko trūksta? Vienas pastebėjimas, kurį anksčiau teko girdėti – gana plačiam spektrui dalykų skiriama gana mažai pamokų ir laiko. Ar sutiktumėte su tokia kritika?
Ieva: Sutinku, jog pagal dabartinę programą yra beveik utopiška per pamoką įgyvendinti numatytą ugdymo turinį 9-toje klasėje. Tačiau svarbu suprasti, jog programa yra struktūruota taip, kad tikimasi, jog mokiniai jau nuo mažesnių klasių bus įgiję tam tikrų įgūdžių ir gebėjimų. Dėl to tikiu, kad vėliau į gimnaziją ateinančios mokinių kartos, kurios jau bus mokytos gyvenimo įgūdžių žemesnėse klasėse, galės įgyvendinti ir ambicingesnius pamokų uždavinius. Šiuo metu mokant devintokus, aš susiduriu su tuo sunkumu, kad mokiniams trūksta tam tikrų bazinių žinių, programoje yra daroma prielaida, kad mokiniai tai jau mokės.
Pavyzdžiui – pagal programą, mokinius turėčiau mokyti, kaip siejasi jų patiriamos emocijos, jausmai ir veiksmai, tačiau realybėje mokiniai retai kada geba įvardinti savo realius jausmus, tad tenka pradėti šią pamoką nuo jausmų rato ir elementarios pažinties su emocijų pasauliu, o tik vėliau pereiti prie gilesnio turinio, kurio tikimasi pagal programą.
Tik startuojant GĮP buvo sakoma, jog nėra vadovėlių, mokytojai nėra pasiruošę. Kaip vertinate tokius teiginius, gal iš tiesų reikėjo daugiau laiko pasiruošimui? Kaip patys ruošiatės pamokoms?
Ieva: Pamokų pasiruošimui man užtenka jau parašytų GĮP įgyvendinimo rekomendacijų ir ten pateiktų papildomų šaltinių bei mano turimų žinių iš kitų mokymų. Išties nesusiduriu su problemomis ruošiantis pamokoms, gal kaip tik didesnis iššūkis yra atsirinkti informaciją tarp pateiktos informacijos gausos, o ne jos trūkumo.
Petras: Dirbu mokykloje dar tik antrus metus, ir kiekviena pamoka reikalauja mano dėmesio ir pasiruošimo. Ruošdamasis GĮ pamokoms teigiamai vertinu plačią ir daug vietos mokytojų „manevrui“ paliekančią programą. Galiu lanksčiai pritaikyti pamokos eigą prie mokinių patirčių ir užduodamų klausimų lygio. Nors galiu suprasti tuos pedagogus, kurie pasigenda struktūros ir užtikrintumo, kurį suteiktų vadovėlis, tačiau esu įsitikinęs, kad nėra vieno gyvenimo recepto, ir stengiantis parašyti vadovėlį kuris tiktų visiems, jis greičiausiai niekam netiks idealiai.
Kaip anksčiau minėjote, jau pusmetį vedate šias pamokas. Kaip jas vertinate, ar matote GĮP pamokų naudą?
Ieva: Išties matau labai apčiuopiamą šių pamokų naudą, nes mokiniai reflektuoja, jog šios pamokos jiems yra praktiškai naudingos ir padedančios tiek giliau suprasti save ir savo poreikius bei tapti sąmoningesniais ir atsakingesniais žmonėmis. Mokinių nuomone jiems naudingiausios buvo pamokos apie streso įveikos strategijas, emocijų pažinimą, lytiškumą ir bendradarbiavimą.
Petras: devinta – dešimta klasės yra tikrai reikšmingos bręstantiems jaunuoliams, ir matau didelį skirtumą tarp to, kokie devintokai susirinko į mūsų gimnaziją rugsėjo 1ą, ir kokie jie yra dabar, kovo mėnesį. Noriu tikėti, kad tos 17 pamokų (tiek truko pirmas semestras mūsų mokykloje), mūsų su Ieva praleistų su mokiniais, turėjo teigiamą poveikį, tačiau labai vertinu ir kitų dalykų mokytojų indėlį, papildant GĮP ir stiprinant šiuos mokinių įgūdžius.
Petrai – pamokų metu kalbate apie etnocentrizmą. Kaip sekasi vesti tokias pamokas? Atrodo, jog tai gana nauja tema LT mokykloms.
Petras: Puikiai! Jaučiu, kad ši tema būna siurprizas nemažai daliai mokinių. Gyvenimo įgūdžių pamokose, ši tema seka paskui diskriminacijos temą. Mokiniams nereikia įrodinėti, kad rasizmas, šovinizmas ar kitos diskriminacijos formos yra blogai. Tačiau retas iš jų būna pagalvojęs, kokios yra šio elgesio priežastys. Kad pernelyg sugriežtintas apibrėžimas to, kas yra gerai, gali privesti prie šių neigiamų pasekmių. Manau kad labai svarbu šią temą mokiniams apmąstyti patiems, tad skiriu jiems savarankiško darbo užduotis, kurių pagalba jie analizuoja savo nuostatas ir pažiūras. Tokiu būdu gerokai išauga mokinių įsitraukimas.