Šiandien spaudos atstovai turi išskirtinę progą pasidžiaugti savo švente – gegužės 7-oji - Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Šia proga Seime surengta šventinė konferencija, kurioje dalyvavo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, Seimo pirmininkė Irena Degutienė, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas, Ministro Pirmininko tarnybos Strateginio valdymo departamento direktorė Jurgita Šiugždinienė, Lietuvos spaustuvininkų asociacijos prezidentė dr. Erika Furman, Dienraščio „Verslo žinios“ vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas ir kiti.
Kasmet gegužės 7-ąją Lietuvoje švenčiama Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. 1904 metais beveik po keturiasdešimt metų spaudos draudimo metų Rusijos caras grąžino lietuviams teisę savo leidinius spausdinti lotyniškomis raidėmis. Tik dėl neįtikėtinų protėvių pastangų ir atkaklumo, lietuvių tauta atgavo teisę ir laisvę nesislapstant kalbėti, rašyti ir skaityti lietuviškai.
Šia proga Lietuvos spaustuvininkų asociacija, Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija, vienydamiesi vertybiniu pagrindu, inicijavo šios dienos minėjimą Seime. Tai prasminga diena pagerbti protėvių atkaklumą ir narsą suvokiant, kad lietuvių kalba, knyga ir spauda yra tai, kas mus jungia ir vienija.
Po sveikinamojo Seimo pirmininkės žodžio, R. Ozolas kalbėjo apie tai, kad spauda – tai tautos valstybinė atmintis. Pasak jo, ilgaamžė Lietuvos valstybingumo istorija leidžia patikrinti šio teiginio pagrįstumą. „Koks buvo valstybingumas, tokia buvo ir kalba, raštas, spauda. Tik kada, kai valstybės nelikdavo, savo valstybės siekius reprezentuoti imdavosi tauta, tokiais momentais įvykdydama ir didžiausius spausdinto žodžio vartosenos pertvarkymus“, - sakė jis.
Jo manymu, nuo senų laikų dabartinė Lietuvos informacinė erdvė yra labai pasikeitusi, tačiau kai kuriuos nacionalinius ypatumus išsaugojo. Labiausiai tą galima įžvelgti analizuojant valstybės ir spaudos santykį.
„Spauda valstybei neatstovauja, išskyrus knygas. Tai šen, tai ten bandoma atstovauti tautai, tačiau beveik be išimties valstybė beveik visada tapatinama su valdžia, partijomis, bet kadangi valdžia beveik visada ir visiems yra bloga, o už partijas nieko blogesnio, atrodo, ir nebėra, tai ir Lietuvos valstybė beveik visiems yra bloga ir niekinga“, - tikino jis.
R. Ozolas pabrėžė, kad kai valstybės viduje dėl nacionalinio intereso tarpusavyje nesutaria net valdančiosios partijos, nėra ko norėti ir iš spaudos.
“Ir vis dėlto valstybė Lietuvos spaudoje bando kaišioti galvą, nors norėtųsi, kad valstybės Lietuvos spaudoje būtų žymiai daugiau. Nepalyginamai daugiau", - pakartojo jis.
Kalbėdamas apie spaudą, jis pabrėžė, kad ir kokia ji bebūtų šiurkšti, svarbu, kad ji nenusileistų iki internetinių komentatorių kultūrinio lygio.
„Kiekvieno rašytinio teksto personalizavimas autorizavimas pradedant laikraštine informacija ir baigiant įstatymo projektu, yra vienintelis kelias ir iš žiniasklaidos, ir iš politinių sprendimų anonimiškumo ir iš visuotinės neatsakomybės nirvanos“, - tikino jis.
Pasak R. Ozolo, žurnalistų, dirbančių pagal aukščiausius profesinio reikalavimus randasi, tačiau didžiumos jų priklausomybė nuo klaninio kapitalo ir juos aptarnaujančių leidinių kaip verslo įmonių reikalavimų, nėra gerai ir tenka su skausmu matyti, kaip lūžta ne vienas talentas, kaip kyla nauji jauni pikti daigai be problemų pritampantys prie leidinių verslo interesų.
Filosofas apibrėžė, kad Lietuvos žiniasklaidai trūksta esmingos analitikos, o visos spaudos apžvalgos lieka faktografinio pobūdžio.
„Kai kas sako, kad Lietuva tampa nuobodžia Europos šalimi, na, dar nesiekiančia Estijos nuobodulio. Įteisinus vienas kitas eitynes, bus beveik toli prasilenkianti. Man atrodo, kad Lietuvoje gyventi yra labai įdomus ir darosi vis įdomiau, mes įžengiame į baigiamąjį savo tautos išsivadavimo etapą“, - dėstė savo nuomonę Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.
Pasak jo, lietuviai dar tik pradeda suvedinėti sąskaitas su laisve, imame suvokti jos ribas ir bandome apčiuopti, ką iš tiesų reiškia nepriklausomybė.
Strategija „Lietuva 2030“
J. Šiugždinienė, atstovaujanti Vyriausybę, kalbėjo apie tai, kas buvo svarbu, formuojant strategiją „Lietuva 2030".
„Svarbu, kad apie mūsų kalbos ir spausdinto žodžio svarbą būtų kalbama ne tik iškylančių sunkumų akivaizdoje ar švenčių proga, svarbu jog tai taptų puoselėtinu ir gerbtinu dalyku nuo pirmojo ištarto žodžio, kad šis supratimas lydėtų mus jau mokyklos suole, auditorijoje, šeimos ar draugų rate. Svarbu ir tai, kad apie tai kalbėtume ir galvodami apie mūsų šalies ateitį“, - sakė ji.
Pasak jos, svarbu akcentuoti ne tik ekonominius kriterijus, kurie padėtų visuomenei tapti laimingesnei, bet ir visuomenėje vyraujančias vertybines nuostatas, visuomeninių santykių brandos procesus ir kultūrą. Spaudos vaidmuo čia yra itin svarbus.
J. Šiugždinienė pateikė apklausų duomenis, kurie dalinai atskleidė visuomenines nuotaikas šalyje ir vangų dalyvavimą kultūriniame gyvenime.
„Net 50 proc. visuomenės narių nedalyvauja jokioje su kultūra susijusioje veikloje. Namų ūkio išlaidos kultūrai – 2,7 proc. Nepasitikime vienas kitu. Daugiau nei 40 proc. apklaustųjų mano, kad bendrapiliečiai pasitikėjimo neverti. Net 43 proc. apklaustųjų svarsto, kad dauguma žmonių, esant progai, pasistengtų jais pasinaudoti“, - vardijo statistinius duomenis ji.
Jos manymu, visą dėmesį reikia akcentuoti į visuomenės poreikius, tvirtinti savo kaip tautos tapatumą ir Lietuvos tapimą modernia šalimi.
Dienraščio „Verslo žinios“ vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas savo šventinę kalbą pradėjo nuo abejonių, ar gali būti šventiška nuotaika, kai žiniasklaida susiduria su didelio masto problemomis.
„Ar gali būti šventinė nuotaikai, kad jau ketvirti metai regime stipriai ištuštėjusias redakcijas? Dabar apie 20% žurnalistų mažiau, nei jų buvo 2007 metais. Ar gali ji būti, kad mažinant redakcijų žurnalistų kaštus, mažinami žurnalistų atlyginimai 15-25 proc, ar gali ji būti tokia, kai nacionalinė valdžia, nekreipdama dėmesio į tai, kad dėl pasaulinės finansų krizės 50-70 proc. kritusias spaudos pajamas iš reklamos, o tai yra pagrindinis spaudos šaltinis, net keturis kartus padidino pridėtinės vertės mokestį spaudai ir pakėlė bendrą kitų mokesčių sumą, ar gali būti ji tokia, kai valstybinis „Lietuvos paštas“ vidury metų, kai jau parduota prenumerata kitiems metams, vienašališkai didina spaudos pristatymo įkainius, o dar po metų pasiima leidėjams mokėtas kompensacijas. Ar gali būti tokia, kai kasdien tenka leisti nepadoriai suplonėjusius leidinius, o tiražų statistika liudija apie besitraukiančių skaitytojų auditoriją?", - retoriškai klausė jis.
Jis akcentavo, kad žurnalistai patiria nuolatinį stresą, dirbami tokioje aplinkoje, nes geram žurnalistui reikia didelių pinigų, o kai jų nėra, visi žurnalistų įsitikinimai apie objektyvumą, moralę ir kitus principus bliūkšta sulig pirma viltimi užsidirbti duonos kąsniui. Taip griaunamas pasitikėjimas ir pagarba žurnalisto profesijai, o darbas netenka turėto prestižo.
„Žurnalistais nebenori dirbti jaunimas. Antrakursiai klausia, ar nepadarė klaidos, pasirinkdami žurnalisto profesiją, nes jie nebemato perspektyvos dirbti žurnalistais“, - piktinosi R. Barysas.
Jo manymu, valstybės finansinė politika kirto didžiulį smūgį spaudos leidiniams, patiriantiems neregėto masto transformacijas.
„Nei vienai verslo sričiai nebuvo pritaikytos tokios drastiškos ekonominės sankcijos kaip spaudai. Susidaro įspūdis, kad krizė tapo puikiu pretekstu politikams siekti revanšo už kritišką žodį jų atžvilgiu. Blogiausia tai, kad tokia politika, pakirtusi spaudos ekonominius pagrindus, kelia grėsmę žodžio laisvei, o platesniame kontekste ir nacionaliniam saugumui“, - tvirtino jis.
Pildoma.
