• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Lapkričio 2-ą dieną minimos Vėlinės – ypatinga diena, kurią daugelis žmonių visame pasaulyje įprasmina atmindami savo mirusius artimuosius. Tai metas, kai žmonės gali prisiminti tuos, kurių jau nebėra. Apie tai, kuo ši diena ypatinga, tv3.lt naujienų portalui pasakoja etnologė Eglė Valentė. 

Lapkričio 2-ą dieną minimos Vėlinės – ypatinga diena, kurią daugelis žmonių visame pasaulyje įprasmina atmindami savo mirusius artimuosius. Tai metas, kai žmonės gali prisiminti tuos, kurių jau nebėra. Apie tai, kuo ši diena ypatinga, tv3.lt naujienų portalui pasakoja etnologė Eglė Valentė. 

REKLAMA

„Vėlinės yra visų žmonių šventė ir dažniausiai mirusiuosius pagerbiame ateidami į kapines, palikdami gėlių tiems, kurie mums yra svarbūs ir uždegdami žvakę, žinodami, kad ugnelė visais laikais buvo jungtis tarp žemės ir anapus. Taip mes ugnies šilumą skiriame vėlėms ir su jomis susijungiame“, – teigia pašnekovė.  

Kuo ypatingos Vėlinės? 

Etnologė sako, kad visi kažkada gyvenusieji yra su mumis. Vėleles pagerbiame eidami į kapines, uždegdami žvakę, nunešdami gėlių, bet turime suprasti, kad ne tik taip galime bendrauti su vėlėmis.  

REKLAMA
REKLAMA

„Kiekvienas žmogus turi vėlę, kuri yra mūsų esybės energijos šaltinis, kitame gyvenime išpildantis tai, ko nepavyko išpildyti dabartiname. Todėl mirusieji ateina į pagalbą ir jiems nesvarbu, ar žmogus žemdirbys, ar menininkas“, – pasakoja moteris.

REKLAMA

E. Valentė teigia, kad Vėlinių šventė yra svarbi, nes žmonės atnašauja visoms vėlėms – nesvarbu, ar tai šeimos nariai, pažįstami, mokytojai, ar kitos vėlės.

„Tik dabar pradedame suvokti, kad skirtumas tarp mūsų mirusiųjų: protėvių, močiučių, senelių, mokytojų, kultūros, politikos žmonių yra visai nedidelis, nes mes per savo gyvenimą mokėmės iš visame pasaulyje gyvenusių šviesuolių. Tad nesvarbu, kieno tęstinumas per tuos mokymus esame“, – teigia etnologė.

REKLAMA
REKLAMA

Moteris pasakoja, kad norint pagerbti vėles ir padėkoti savo buvusiems gyvenimo mokytojams, galime juos aplankyti ir taip sulaukti pagalbos.

„Aplankydami mirusiuosius galime sulaukti pagalbos derliui, augimui ar kūrybai. Vėlinės suvokiamos kaip visa tai, kas buvo prieš mus. Vėleles pagerbiame eidami į kapines, uždegdami žvakę ar nunešdami gėlę“, – komentuoja etnologė.

Vis dažniau kyla diskusijos ir apie tai, ar lietuviams dera švęsti Heloviną, o gal verčiau likti prie Vėlinių minėjimo. Etnologė sako, kad Vėlinių šventė nuo Helovino skiriasi tuo, kad mes labai gerbiame savo mirusiuosius ir neturime baimės jausmo, nes esame vėlių tęstinumas.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

O Helovinas – lyg bėgimas nuo baimės jausmo ir atsiribojimas nuo tiesioginio santykio su mirusiaisias, nes ši šventė susijusi su karu, žudymu ir mirtimi. 

„Mes esame stipriai išlaikę senosios Europos kultūros pamatus ir tikime, jog viskas, kas buvo iki mūsų, buvo šviesu, tikra, nepaisant visų padarytų klaidų“, – teigia Eglė Valentė.  

REKLAMA

Vėlinių tradicijos

E. Valentė pasakoja, kad seniau, susirinkus visai giminei, ant mirusiųjų kapų būdavo rengiamos Vėlinių vaišės: valgoma vakarienė, vėlėms ant kapų paliekamas maistas.

„Buvo keliami stalai, vaišinamasi kartu su mirusiaisiais ir ant kapų paliekamas maistas. Per maistą, kvapus ne tik jiems aukojame, bet ir susijungiame taip, kaip kažkada sėdėjome prie vieno stalo“, – sako E. Valentė. 

REKLAMA

Etnologė prisimena, kad tokiai vakarienei buvo nešami įvairūs patiekalai: grikių gaminiai, kraujo sriuba ar vėdarai, tačiau viskas priklausydavo nuo regiono, kuriame žmogus gyvena. 

„Pavyzdžiui, dzūkai dažnai nešdavo grikių paplotėlius, nes per kulinarijos patirtį ir kvapus susijungdavo mirusieji ir gyvieji. Taip be žodžių žinodavo, kad yra bendrystėje“, – sako moteris.

Nors dabar vaišės įprastai nebenešamos, kaip susijungimo simbolis uždegamos žvakelės. Pasak E. Valentės, ugnis simbolizuoja amžiną dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – ryšį. Etnologė sako, kad mes, skirdami ugnies šilumą vėlėms, su jomis susijungiame.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Ant kapų uždegtos žvakės yra lyg šviesos jūra, sujungianti šioje žemėje esančius ir išėjusius žmones. Mirusieji yra mums be galo svarbūs, nes mes vis dar galime iš jų mokytis bei prašyti pagalbos. Nesvarbu, ar nori susijungti su šeimos nariu, ar kitame pasaulio krašte gyvenusia siela“, – teigia ji.

Etnologė priduria, kad laikai keičiasi, tačiau skausmas, praradus artimąjį, išlieka tas pats. Tad aplankant mirusiuosius, svarbu prisiminti, kad jų gyvenimas buvo šviesus, net jei ir buvo padaryta klaidų.

„Galime prašyti mirusiųjų pagalbos, atleidimo ar tiesiog pokalbio. Einant į kapines su šviesiomis mintimis, nelieka baimių, nuoskaudų ir suprantame, kad esame jų tęstinumas“, – sako E. Valentė.

LR geriausiai veikia kasmetinis numireliu kultas...- skirtas ''pokazuchai'', pries gimines, kaimynus!
Turejau uosviene, niekada nedirbo, turejo 2 vaikus ir vyra, kuri kasdien esdavo. Tas visa gyvenima dirbo po 16 valandu, pastate nama, ismokslino vaikus ir t.t.
Veliau uosviene pradejo dukrai skusti teva , kad tas mazai dirba, mat tas buvo 12 metu vyresnis, nuvezem i ligonine, - inkstu vezys.
Gerai , kad greit be dideliu kanciu numire...
Na, o toliau prasidejo...- dydziausias balius(gedulingi pietus), misios...po 40dienu vel balius, po metu metines...
O jau kiek kartu turejau ja vezioti, ieskant JAI patinkancio paminklo, net jos dukra nebeiskente,:
- reikejo kol buvo gyvas juo taip rupintis. O dabar jau viskas! - ir jam tas pats.
Maseje , LR gyventojai, panasus i mano buvusia uosviene, LR lapkricio 1-2d. - tai masine psichoze ir bandos gyviu migracija po visa LIETUVA!.
Mirusius lankė ilgiausią naktį ( Kūčias) , ritualinis patiekalas Kūčia pirmas šaukštas metamas į ugnį šeimos židiniui po to po šaukštą vėlėms po šventu giminės ąžuolu, nes kapų nebuvo mirusieji būdavo deginami , o jau toliau po šaukštą šeimos nariams ir žirgui. O taip megstami kramsnoti kūčiukai tai mirusiųjų duonelė,dar vienas ritualinis patiekalas, būdavo skirta vėlėms. Su prievartiniu krikštu buvo sujauktas visas protieviu pasaulis , tas chaosas tebesitęsia ir šiandien.
Manau,kad kapinėmis rūpintis reikia visus metus,na,išskyrus žiemą,žinoma.O prisimenam nuolat išėjusius,tam nereikia jokių ypatingų dienų.Ypač kai tame tiek komercijos,pasipelnijimo,po to kalnai šiukšlių,stiklo įdėklų,plastiko likučių.Puošime kapo trūksta kuklumo,tvarumo.Daug pompastikos,kuri nėra reikalinga nei mirusiems,nei gyviesiems.Svarbu kapelis neužžėlęs,prižiūrėtas.Nei dideli monumentai,nei perdėm daug apkrauti gėlėmis kapai neparodo tikros meilės mirusiems.Meilę ir atminimą širdyse nešiokim.
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų