Vyresnieji prisimena tuos niūrius Šaltojo karo laikus, kai, Kremliaus teigimu, Sovietų Sąjunga kone vienintelė kovojo už taiką ir nusiginklavimą, o Vakarų imperialistai ir pirmiausia JAV didino įtempimą ir grasino branduoliniu ginklu. Šios propagandinės formuluotės gerai pažįstamos, nes anuomet teko dirbti toje sovietinėje visuomenės informavimo sistemoje.
Bet tuomet buvo ir šviesulių. Tokia iš tolo ryškėjančia žvaigždute tapo dešimtmetė Amerikos moksleivė Samantha Smith, kuri štai sugalvojo ir išdrįso parašyti kupiną nerimo laišką tuometiniam SSRS lyderiui Jurijui Andropovui, 1982 m. lapkritį iš mirusio Leonido Brežnevo paveldėjusiam griežtą kursą „imperialistinių Vakarų“ atžvilgiu.
Pernai rudenį užsienio lietuvių dienraštis „Draugas“ išsamiai aprašė aplinkybes, kaipgi atsirado toks laiškas ir daug spėlionių sukėlusį S.Smith likimą – ji žuvo kartu su tėvu aviakatastrofoje 1985-ųjų rugpjūčio 25 d.
Jauniausiai Amerikos istorijoje „geros valios ambasadorei“ Samanthai Smith šių metų birželio 29-ąją būtų sukakę 40...
Taigi, dešimtmetė amerikietė išgarsėjo 1983-ųjų pavasarį, kai žurnale „Time“ perskaitė dar lapkričio 22 d. skelbtą straipsnį apie tik ką aukščiausią postą Kremliuje užėmusį J.Andropovą ir JAV bei SSRS santykius. Sovietinis lyderis, beje, buvęs ambasadoriumi Budapešte per „vengrų revoliuciją“ 1956 m., o paskui – KGB vadovu, buvo piešiamas neigiamomis spalvomis. Tie laikai buvo paties Šaltojo karo pakilimas, kai 1983-aisiais prieš dvejus metus JAV prezidentu išrinktas R.Reaganas ištarė savo skambią frazę apie SSRS kaip „blogio imperiją“.
Tarp SSRS ir JAV tvyrojo įtampa. Sovietų Sąjunga jau keletą metų kariavo Afganistane. Abi valstybės varžėsi kurdamos naujas branduolines raketas: SSRS – SS-20s tipo, o amerikiečiai – Pershing II. Amerikos ir sovietinių lyderių susitikimai nusiginklavimui nieko nedavė. Abiejuose pusrutuliuose augo nepasitenkinimas ginklavimosi kursu, minios protestuotojų reikalavo įtempimo mažinimo.
Po Didžiojo Stagnatoriaus L.Brežnevo mirties Vakarai tarsi patikėjo, kad dabar Šaltasis karas atslūgs, tačiau J.Andropovas tik dar labiau užgniaužė žmogaus teises, laisvą žodį, įvedė tokią discipliną, kokia buvo nesuvokiama demokratiniame pasaulyje. Štai tokioje atmosferoje pasirodė „Time“ straipsnis apie SSRS ir J.Andropovą.
Vėliau savo knygoje „Kelionė į Sovietų Sąjungą“ S.Smith rašė, kad, perskaičiusi šią publikaciją, ji atbėgo į tėvų kambarį ir paklausė: „Jeigu visi jo taip bijotės, tai kodėl kas nors jam neparašo laiško ir nepaklausia tiesiai, ar jis nori karo ar ne?“. Motina Jane Reed juokais atsakė: „O kodėl tau pačiai to laiško neparašius?“. Tėvas Arthuras Smithas tik linktelėjo galva...
Tiesą sakant, Samantha jau buvo parašiusi vieną laišką – Didžiosios Britanijos karalienei Elžbietai II, kuriame žavėjosi monarchija. O antras laiškas – trumpas, naivus, geranoriškas – netrukus buvo išsiųstas į Maskvą. „Gerbiamas pone Andropovai, – rašė mergaitė, – Aš labai nerimauju, kad neprasidėtų branduolinis karas tarp JAV ir SSRS. Jūs už karą ar prieš? Norėčiau žinoti, kodėl Jūs norite užkariauti visą pasaulį arba mažiausiai mūsų šalį. Dievas sukūrė Žemę, kad mes visi galėtume gyventi taikoje ir nekariauti“. Atsakymo ji negavo. Tik laiškas buvo išspausdintas sovietiniame partiniame laikraštyje „Pravda“. Tuomet dešimtmetė parašė dar vieną laišką – SSRS ambasadoriui JAV A. Dobryninui (mirė 1990-ųjų balandį, eidamas 91-uosius). Praėjus mėnesiui, Samanthą iškviečia mokyklos direktorius ir kiek nusigandęs sako: „Eik namo, tu gavai laišką nuo paties pono Andropovo“.
Atsakymas buvo rašytas balandžio 19 d., o gautas po 7 dienų. Sovietinis lyderis aiškino, kad SSRS niekam negrasina, nenori karo, žmonės siekia taikos ir t.t. Ir pakvietė S.Smith aplankyti Sovietų Sąjungą. 1983-ųjų vasarą su tėvais ji atvyksta į „blogio imperiją“ ir jau liepos 1-ąją apsilanko vaikų stovykloje Arteke Kryme. Iš viso Sovietų Sąjungoje mergaitė viešėjo dvi savaites. Laikraštis „Slaptai“ paskui tvirtino, kad visas jos lankomas vietas tikrino saugumas, pašnekovus atrinko KGB, tačiau tai nesutrukdė mažajam svečiui padaryti malonios, nekompleksuotos, atviros mergaitės įspūdį. Sakoma, kad jos vizitas buvo puikiai išnaudotas sovietinės propagandos, nes jaunos amerikietės lūpomis visi sužinojo, kad rusai nenori karo, neketina mesti ant JAV atominių bombų ir apskritai SSRS yra puiki, taiką mylinti šalis.
Viena, kaip pastebi laikraštis „Draugas“, kirtosi su Vašingtono pozicija: Samantha stovėjo „toje barikadų pusėje“ kaip ir Maskva, okupavusi Baltijos šalis. Vadinasi, Lietuva, Latvija ir Estija „savo noru“ įstojo į SSRS? Vadinasi, ji ne jokia „blogio imperija“? Ar to nenutuokė jos tėveliai Jane ir Arthuras?
Klausimų liko daug, bet, nors Samantha Smith ir nesusitiko su J.Andropovu (šis buvo pasiligojęs ir mirė eidamas 70-uosius kitų metų vasario 9 d.), ji buvo mažas šviesuliukas, klaidžiojęs tarp branduolinių raketų, siaučiančioje Šaltojo karo jūroje.
Beje, po J.Andropovo mirties, 1985-aisiais, panašią misiją ryžosi atlikti vienuolikmetė rusaitė Jekaterina Lyčiova, tačiau jos „propagandinė“ viešnagė Amerikoje toli gražu neprilygo Samanthos vizitui.
Samanthos žūtis taip pat daugeliui vertė kurti „sąmokslo teorijas“. Viena iš jų – esą mergaitę pražudė CŽV... 1985 m. rugpjūčio 25 d. su tėvu grįždama iš Anglijos, persėdus į dvimotorį lėktuvą „Beechcraft 99“ ir šiam blogu oru nepataikius ant nutūpimo tako ar, kaip teigiama kituose šaltiniuose, užkliudžius medžius, ji žuvo kartu su kitais septyniais keleiviais ir ekipažo nariais. 1986 m. gruodį Ogastos mieste Meino valstijoje jai buvo pastatytas paminklas, kuriame mergaitė vaizduojama išleidžianti į laisvę taikos balandį, o prie jos kojų glaudžiasi meškiukas – Rusijos simbolis ir Meino valstijos globėjas...
Galima teigti, kaip rašo „Draugas“ ir „Slaptai“, kad Samanthos Smith istorija „pakenkė Lietuvos laisvės bylai“, kad jos vaikiškai naivi iniciatyva padėjo sovietinei propagandai, tačiau, kita vertus, ar daug galime reikalauti iš šios nepilnametės paauglės, kai viso pasaulio sumanūs, gudrūs, išmintingi politikai bei valstybių vadovai pusę amžiaus nesugebėjo nuvyti branduolinio karo šmėklos.
Dar daugiau: ar ji jau nebekyla šiandien, ar mums jau nereikia tokių „geros valios ambasadorių“...
