Vien ko vertos renginio metu nuskambėjusios frazės „Jėga Ukrainos kariuomenėje atsidūrę šauktiniai žudo motinas, tėvus, jų vaikus“ arba „Didžioji, istorijos užmarštin nugrimzdusi, Sovietų Sąjunga mūsų širdyje gyvuos amžinai“.
Turbūt neturėtų nustebinti po kiekvieno dalyvio pasirodymo renginio vedėjas išsakyta išties taiki mintis: „Mes nenorime, kad žūtų žmonės“. Juk renginys turėtų būti taikus minėjimas. Tačiau po to sekusio kiekvieno visuomenės veikėjo žodžiai buvo kupini tulžies, pykčio, raginimo „priešintis fašizmo plitimui“. Tokiu, įtaigos, būdu akivaizdžiai paveikiama televizijos žiūrovų pasąmonė. Juk čia visi susirinko už taiką, taip vedėjas, šiame teatraliniame renginyje vaidinantis Rusijos valdžios vaidmenį, pasakė, o „paprasti žmonės“ iš gatvės neprivalo tvardytis, todėl išsakė „viską, ką galvoja“. Išvadino ukrainiečius „priešais, galvažudžiais, vaikžudžiais, fašistais, tamsos atstovais“, kitaip tariant – visais įmanomais blogio sinonimais. Neblogas bandymas paminėti žuvusiuosius.
„Jiems buvo išduriamos akys, išraunamos širdys, išimamos kepenys. Juos kankino palaipsniui, o vėliau, juos pusiau gyvus užkasdavo masinėse kapavietėse. Tai buvo ritualinės žmogžudystės. Tai buvo ritualinės aukos, paaukotos ant juodo fašizmo altoriaus,“ – tokiais žodžiais aukų minėjimo renginyje sudalyvavo rašytojas Aleksandras Prochanovas. Žuvusieji Ukrainoje, kuriuos reikia pagerbti, akivaizdu, yra tik tariamų Ukrainos kariuomenės paliktų masinių kapaviečių aukos. „Mes nenorime, kad mirtų žmonės,“ – nuolankiu balsu vėliau vėl kartos renginio vedėjas.
Daugiavaikė šeima iš Donecko srities irgi dalyvavo renginyje. Vaikai, tariamai iš Donecko, eilėmis papasakojo istoriją apie „į Mašenką pataikiusį sviedinį ir dievo užmirštą šalį – Ukrainą“. Šį kraupų kūrinį tariami nukentėjusios, daugiavaikės šeimos vaikai atliko paeiliui kalbėdami į mikrofoną, o rankose gniaužė gvazdikėlius.
Tariama „šeimos globėja“, prisistatydama kalbėjo akivaizdžiai drebančiu balsu. Tačiau kol vaikai pasakojo išties kraupią karo patirtį, ašarų ji nebraukė ir drebulį balse pakeitė rūpestis veide, kad tik vaikai viską teisingai susakytų.
„Dieve, apsaugok mus nuo fašistų, mūsų žemę, mūsų mylimą Donbasą“, – užbaigia eiles vaikai.
Susirinko į šį makabrišką renginį apie 3,5 tūkst. žmonių, Maskvos mastais tai reiškia, kad faktiškai niekas neatėjo. Tai netgi dešimtis kartų mažiau už tą skaičių, kuris susirinko į opozicinį „Taikos maršą“. Žinant Rusijos valdžios gebėjimus, stebina tokie kuklūs rezultatai. Tauta akivaizdžiai ruošiama karui, tačiau gyventojai į šį kvietimą sureagavo itin vangiai. Rusams, atrodo, užtenka „Krymnaš“, fanatiškai kovoti su abejotinu ruduoju siaubu iš Vakarų maskviečiai nėra nusiteikę.
Pabaigai, viena internete pasirodžiusi nuotrauka, su viena iš pagrindinių renginio dalyvių, kurią itin dažnai rodė transliacijos metu: ta pati moteris vienoje nuotraukoje kovo mėnesį dalyvavusi eitynėse „už Rusijos kariuomenės įvedimą į Ukrainą“, nepraėjus nė pusei metų jau pirmosiose gretose mitinge „Žuvusiųjų Ukrainoje pagerbimas“.
Ir statistika: per renginį, skirtą pagerbti žuvusius Ukrainoje, žodis „fašizmas“ įvairiame kontekste buvo paminėtas bent 26 kartus.
