Prieš keletą dienų feisbuke pasirodė skelbimas apie nuomojamą butą Vilniuje. Pats butas apibūdintas išsamiai, tačiau skelbimas prasideda taip: „Nekalbu rusiškai, dėl visaverčio bendravimo rusakalbių prašau neskambinti. Nuomojama tik Lietuvos piliečiams.“
Kai kuriems tai sukėlė klausimų, ar tokiu skelbimu būsto savininkas nediskriminuoja kitų žmonių dėl jų tautybės ar kalbos. Pats skelbimas feisbuke šiuo metu nebeprieinamas.
Sureagavo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba paaiškina, kad atsisakymas nuomoti būstą dėl asmens tautybės ar vartojamos kalbos – šiuo atveju, rusų – galėtų būti laikomas diskriminacija.
„Pagal Lygių galimybių įstatymą, paslaugų teikėjai (-os) visiems klientams (-ėms) turi sudaryti vienodas paslaugų gavimo ir apmokėjimo sąlygas nepriklausomai nuo jų tautybės, kalbos, lyties, amžiaus, socialinės padėties ir kitų asmens tapatybės požymių. Atsisakymas suteikti paslaugą (šiuo atveju nuomoti būstą) vien kalbos ar tautybės pagrindu, gali būti laikomas diskriminacija“, – nurodo Tarnyba.
„Žinoma, toks atvejis turėtų būti įvertintas teisiškai, atsižvelgiant į aplinkybių visumą, įskaitant ir kalbos nemokėjimą“, – priduriama atsakyme.
Aiškėja, kad Lietuvos gyventojai turi itin daug išankstinių nuostatų, susijusių su skirtingais tapatybės bruožais – tai parodė pernai Tarnybos atlikta apklausa.
Tendencijos taip pat parodė skirtį tarp ukrainiečių ir rusų. Nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios Lietuvos piliečiai kur kas labiau linkę nuomot būstą ukrainiečiams – juos priimtų netgi labiau, nei šeimas su mažais vaikais.
„Tyrimo duomenimis, tik mažiau nei ketvirtadalis apklausos dalyvių būstą sutiktų nuomoti rusui (21 proc.), tuo tarpu kalbant apie ukrainiečius, šis nuošimtis padvigubėja – 46 proc. respondentų išnuomotų būstą šios tautybės atstovams. Šis skaičius didesnis nei tų, kurie nuomotų šeimai su mažais vaikais (40 proc.)“, – komentuoja Tarnyba.
Kiti rodikliai stipriai nesikeičia – būstų savininkai vis dar labiausiai vengia romų, taip pat kitos rasės, tautybės, religijos žmonių.
„Mažiausiai – vos 9 proc. – respondentų nuomoti būstą sutiktų romų tautybės žmonėms. Tik 22 proc. nuomotų musulmonams, 29 proc. juodaodžiams, 34 proc. – lietuviškai nekalbantiems asmenims“, – komentuoja Tarnyba.
Dažniausiai nenori priimti kitataučių, šeimų su vaikais, vyrų
Tarnyba teigia užklausų ar skundų dėl būsto nuomos gaunanti periodiškai, nors ir negausiai. Dažniausiai gyventojai kreipiasi dėl galimos diskriminacijos lyties pagrindu, pavyzdžiui, kai būstas nuomojamas tik merginoms.
Dažnai tokie skundai nepasitvirtina, bet tokiais atvejais gali būti daug niuansų. Pavyzdžiui, jeigu nuomojamas visas butas (ne kambarys) be gyventojų, noras priimti tik merginas gali būti laikomas diskriminacija. Tačiau jeigu bute nuomojamas kambarys ir nuomininką renkasi ten jau gyvenantys asmenys, pavyzdžiui, merginos, kurios nenorėtų gyventi tame pačiame bute su vaikinu, tokį reikalavimą pateisintų saugumo, padorumo bei privatumo apsaugos principai.
Tarnyba sulaukia ir kreipimųsi dėl diskriminacijos socialinės (šeiminės) padėties pagrindu, kai nuomotojai atsisako išnuomoti būstą daugiavaikėms šeimoms ar šeimoms su mažais vaikais.
Tokią diskriminaciją įrodyti sunku, tačiau įmanoma. Jeigu yra būsto nuomos skelbimo tekstas ar susirašinėjimai su nuomotoju, kuriuose aiškiai išreiškiamas nenoras nuomoti būtent dėl vaikų, galimos diskriminacijos požymiai yra labiau akivaizdūs.
Bene ryškiausiai segregacija juntama tautybės, rasės ir kalbos pagrindais – kaip ir rodo tyrimai, dažniausiai nuomotojai atsisako išnuomoti būstą ne lietuviams. Tokiais atvejais, norint įrodyti lygių galimybių pažeidimus, svarbu turėti kuo išsamesnius duomenis: pokalbių įrašus, susirašinėjimus ir pan.
„Apskritai diskriminacijos apraiškos būsto nuomos rinkoje yra tiesiogiai susijusios su visuomenės nuostatomis, tad didžiausias dėmesys čia turėtų būti skiriamas švietimui, kovai prieš ksenofobiją, lyčių stereotipus ir pan.“, – atsako Tarnyba.
Atsakomybė įrodžius diskriminaciją
Tiesa, dažnai skelbimuose nurodoma, kad nuomininkai pageidaujami be gyvūnų. Ar augintinius turintys ir jais besirūpinantys gyventojai gali būti diskriminuojami lyginant su tais, kurie gyvūnų nelaiko?
„Preferencijos dėl augintinių nebūtų laikomos diskriminacija, kadangi jų turėjimas ar neturėjimas neįeina į lygių galimybių įstatymuose apibrėžtus asmens tapatybės požymius“, – paaiškina Tarnyba.
Vis dėlto, kada būsto savininkų reikalavimai yra diskriminuojantys, Tarnyba pasakytų tik atlikusi išsamų tyrimą.
Jei Tarnyba nustato diskriminaciją, lygių galimybių kontrolierė gali skirti įspėjimą, rekomenduoti nutraukti lygias galimybes pažeidžiančius veiksmus ir kt.
Kai kuriais atvejais kontrolierė turi teisę skirti baudą nuo 40 iki 560 eurų, o už pakartotinį nusižengimą – nuo 560 iki 1200 eurų. Lygių galimybių kontrolierė šia teise naudojasi tik išimtiniais atvejais.
Dauguma lietuvių nenori gyventi greta neįgaliųjų, homoseksualų, musulmonų, rusų
Du trečdaliai lietuvių nenori gyventi kaimynystėje su psichinę negalią turinčiais asmenimis, dar maždaug pusė – greta homoseksualų, musulmonų, o trečdalis – šalia migrantų iš Rusijos, rodo pernai paskelbtas tyrimas.
Tyrimą atliko Lietuvos socialinių mokslų centro (LSMC) Sociologijos instituto Etninių tyrimų skyrius ir nevyriausybinė organizacija „Diversity Development Group“.
Pirmuoju klausimu lietuvių buvo klausiama – su kuo lietuviai nenori gyventi kaimynystėje.
Anot M. Frėjūtės-Rakauskienės, keturios grupės yra „nepalankiausioje pozicijoje“: asmenys su psichine negalia (65 proc.), homoseksualūs asmenys (54 proc.), musulmonai (47 proc.) ir migrantai iš Rusijos (35 proc.).
„Didelė socialinė distancija yra su lietuvių kalbos nemokančiais asmenimis (22 proc.), kitų netradicinių nekrikščioniškų kilmės krypčių tikėjimo atstovų (22 proc.), mažesnė – kitos rasės spalvos asmenims (19 proc.), kitos etninės grupės asmenims (18 proc.), mažiausia iš jų – migrantams iš Ukrainos (12 proc.)“, – sakė ekspertė.
Anot sociologės, į migrantus iš Rusijos žiūrima kaip į asmenis iš šalies agresorės, sukėlusios karą Ukrainoje, o į pastarosios šalies migrantus – kaip karo pabėgėlius, nukentėjusius nuo invazijos. Neigiamas požiūris fiksuojamas ir į baltarusius – greta jų nurodė nenorintys gyventi 18 proc. tyrimo respondentų.
Anot M. Frėjūtės-Rakauskienės, lyginant duomenis su 2022-iais, matyti, kad, kad socialinė distancija su minimomis grupėmis didėja, tai atspindi vyraujančią visuomenėje stigmą apie psichinę negalią, su kuria nenorima susidurti, apie ją viešai kalbėti.
„Padidėjusios neigiamos nuostatos homoseksualių asmenų atžvilgiu – viena vertus mane šiek tiek stebina ta prasme, kad organizuojamos ir „Baltic pride“, pamažu viešai pradedama kalbėti apie homoseksualus, diskutuot apie problemas, su kuriomis susiduria. Pasitvirtina ir kituose socialiniuose tyrimuose atrastos tendencijos į nepakantų visuomenės požiūrį į homoseksualius asmenis, neapykantos kalbą nukreiptą prieš juos“, – teigė ji.
M. Frėjūtės-Rakauskienės teigimu, žvelgiant pastarųjų dešimties metų duomenys, minimos grupės, šalia kurių lietuviai nenori gyventi bei kartu dirbti, išlieka panašios.
