Seimo partijos jau pluša iš peties. Judriausia iš jų, pagal apklausas pirmaujanti, todėl ir daugiausia vietų laimėti Seime besitikinti – „Tvarka ir teisingumas“ (TT). Ji jau sudarė sąrašą, – kol kas jis dar neskelbiamas, – jo vedle parinko neturinčio teisės kandidatuoti partijos pirmininko Rolando Pakso žmoną, vadovai pasiskyrė vienmandates apygardas ir pradėjo ieškoti pinigų. Netrukus žada pradėti medžioti balsus. Sujudo ir kitos partijos, nors kol kas visos jos trypia Seime, suvedinėdamos sąskaitas ir dėl to bando vieni kitus išgrūsti iš turimų aukštesnių pareigų. Tiesiog žaibo greičiu privertę atsistatydinti Seimo pirmininką pilietininką Viktorą Muntianą, prieš dvejus metus „per apsirikimą“ pakliuvusį į tada netikėtai nuversto pirmininko socialliberalo Artūro Paulausko vietą, ir čia pasodinę socialdemokratą Česlovą Juršėną, visomis jėgomis susigrūmė dėl premjero Gedimino Kirkilo atstatydinimo. Nors, dešiniųjų nusivylimui, jo nusodinti ir nepasisekė, tačiau kairieji, už šias pastangas kerštaudami, dar kelias dienas stumdysis iš pareigų šalindami jiems neįtikusius: dėl Kirkilo pašalinimo balsuojant susilaikiusį Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininką Algimantą Matulevičių ir Seimo pirmininko pavaduotoją Andrių Kubilių. O jeigu šiuos vėjus sukėlusiems partijų vadovams atrodys, kad tokio narsumo dar nepakanka būsimiems rinkėjams sužavėti, gali pasitvirtinti sklindančios užuominos apie Rolando Pakso pavyzdžiu ketinamą kurpti apkaltą ir Prezidentui Valdui Adamkui. Už neva su Viktoru Uspaskichu iškeistą jo rekomenduotam rusui išimties keliu suteiktą Lietuvos pilietybę į dalies iš pirmųjų Adamkaus rinkimų užsilikusių skolų apmokėjimą. Greičiausiai Adamkus atsistatydins pats, leptelėjo Uspaskichas, kai jis atskleisiąs kažkokį prieš Adamkų užantyje laikomą slaptą kozirį. Tokiu atveju jau užvirtų antra karštai garuojanti košė mūsų jaunoje valstybėje.
Ar tai ne išskirtinai būdinga partijų rinkimams pasiruošimo pradžia? Seime, jo sesijos metu, mojant ranka į tiesiogines pareigas – įstatymų leidybą? Tik vargu ar toks jų elgesys bus paveikus rinkėjams, kurių visos dabar Seime esančios partijos ypatingai siekia, trokšdamos bet kokia kaina į naują Seimą sugrįžti. Tuo labiau, kai konservatoriai šį stumdymąsi žada tęsti, po Kirkilo „bylos“ pralaimėjimo ketindami kelti nepasitikėjimo klausimą jo vadovaujamai vyriausybei. O pagal paskiausius apklausos duomenis visuomenės pasitikėjimas Seimu – vos 18 nuošimčių. Tad kažin ar negeriau būtų Seimo nariams pasirūpinti kitais, patį Seimą, jo išrinkimą ir darbą liečiančiais reikalais, jeigu dėl rinkimų įstatymų leidimas trenkiamas pasuolėn. O jų – daugybė.
Šalia čia minėto beprasmio užsiėmimo vienas kitą nuolat iš pareigų verčiant, nesusipratimų pilna ir pareigas aptariančiose taisyklėse. Pirmiausia: ar gali sąžiningas Seimo narys prisiimti dar ir kitas pareigas, ypač premjero arba ministro, kai ir vienos, ir kitos iš tikrųjų reikalauja 24 valandų per parą, visų septynių dienų per savaitę, tarnybos valstybės piliečiams. Paprasčiausia logika čia pasakys, kad, tapęs premjeru arba ministru, Seimo narys šios vyriausios Lietuvos įstatymų leidyklos kėdę turi užleisti kitam. Taip pat ar nuolatiniuose komitetuose būtinai reikia po tuziną narių, su pirmininkais, keliais pavaduotojais ir keliomis sekretorėmis, ir kodėl išrinkti vadovai negali nekeičiami pastoviai dirbti visą Seimo kadencijos laikotarpį, nebent taptų oficialių įstaigų pripažinti nusikaltėliais? Ar nereikia tvirto įstatyminio reikalavimo visiems Seimo nariams sesijos laikotarpiu dalyvauti kiekviename posėdyje, tuo laiku draudžiant bet kokias komandiruotes bei kitus užsiėmimus, įpareigojimus bei įsipareigojimus už sesijos sienų? O ar ne nesąmonė iš vienos frakcijos į kitą šokinėjantys, partijas keičiantys bei naujas kuriantys Seimo nariai, nes taip darydami jie parodo neturį nė jokios politinės ideologijos, nepaiso nė jokių partijų rinkiminių programų bei joms įsipareigojimų ir, svarbiausia, apgaudinėja už partijas bei jų siūlomas programas balsavusius rinkėjus. Šio Seimo kadencijos laikotarpiu iki šiol buvo apie 40 tokių atvejų. Todėl partijos vardu, nepaisant, ar pagal sąrašą, ar vienmandatėje apygardoje išrinktas Seimo narys, pakeitęs partiją, iš Seimo turi pasitraukti. Taip pat labai daug tvarkytinų reikalų yra kalbant apie Seimo narių bei kitų pareigūnų atlyginimus, ypač priedų ir išlaidų apmokėjimą. Tad ar ne Seimo narių pareiga pirmiausia visus tuos valstybei visokeriopai nuostolingus nesusipratimus sutvarkyti?
Nors jau aišku, kad į visuomenės reikalavimą atsisakyti partijų sąrašų jų vadovai dėmesio nekreips, nes tai būtų peilis po kaklu jau jiems patiems. Tačiau būtina išsireikalauti bent pakeisti jų sudarymo būdą. Nors irgi aišku, kad partijų sąrašus sudarys partijų vadovybės Vilniuje, ir juos priversti kitaip elgtis priemonių nėra, tačiau partijų skyriai galėtų priversti jas nesikišti į kandidatų parinkimą vienmandatėse apygardose ir atsisakyti remti, braukiant iš rinkiminių sąrašų, jų čia siunčiamus kandidatus pagal sąrašą. Vienmandatėse apygardose kandidatus į Seimą turi parinkti tik vietiniai partijų nariai ir siūlyti tik vietinius gyventojus arba iš tos apygardos kilusius bei labai artimą ryšį su ja palaikančius, gerai jiems žinomus, dorus žmones ir partijai atstovauti rinkimuose išrinkti vieną iš jų balsavimo būdu. Jie nebūtų rašomi į partijos sąrašą, o sąrašuose esantiems nebūtų leidžiama kandidatuoti vienmandatėse apygardose.
Manau, kad toks siūlomas, nors ir dalinis, rinkimų sandaros pertvarkymas įgalintų Lietuvos piliečius išrinkti jau kitokios sudėties, naujo veido, arčiau jų esantį ir jų siekius geriau suprantantį bei į juos atliepiantį Lietuvos Respublikos Seimą.