Dar labai mažai mūsuose kavinių, restoranų, firmų, organizacijų, kur iš tikro jauti pagarbų elgesį savo atžvilgiu. Už tą pagarbą esame pasirengus sumokėti, nes tai pati geriausia psichoterapija. Bet mūsų žmonės tiesiog nepriprato “tarnauti”, “patarnauti”. Juo tas žemina!
Erika P. rašo: “Ilgai nesupratau, kodėl taip lengvai jautiesi Vakaruose? Ir kodėl, kai grįžti į Lietuvą, jautiesi taip blogai. Štai mano įspūdžiai, apsilankius populiarioje picerijoje Vilniaus centre. Padavėja, kuri mane aptarnavo, nė karto nenusišypsojo. Priėmė užsakymą “aukštai pakelta galva”. Kada paklausiau, iš ko padaryta pica, atsakinėjo nenoromis, kone darė man paslaugą. Jaučiausi ne ponia, o kvaile!
O po to, kai vis tik jai palikau du litus “arbatpinigių” ant padėkliuko, šalia čekio, ji tyčia laukė, kad apsirengčiau ir nueičiau nuo staliuko. Prie durų atsisukau ir pamačiau, kaip ji pribėgo prie staliuko ir susižėrė mano paliktus pinigus. Tik tam, kad nereikėtų man pasakyti: “Ačiū, ponia!”.
Erika teisi, kad mūsų nuotaika priklauso nuo smulkmenų. Dar daugiau: neretai būtent nuo jų ir priklauso! Galite sulaukti kokios geros naujienos, bet stoties kasoje su jumis kalbėsis “nepagarbiai”, grubiai, irzliai, leisdami suprasti, kokia esate paika: ir jūsų geros nuotaikos kaip nebūta!
Kodėl taip nutinka? Kodėl esame jautrūs smulkmenoms? Mums gerai tada, kai save matome kaip tam tikrą įvaizdį. Kiekviena moteris, kuri pasidažo, tepasi kremais, daro šukuoseną, rengiasi prieš veidrodį, faktiškai užsiima psichoterapija. Ji kasryt kuria savo pačios įvaizdį. Imidžą, kaip dabar priimta sakyti.
Kuo ilgiau šituo užsiimame, tuo didesnis efektas. Tuo giliau įsikūnijate į tam tikrą įvaizdį. Tą patį galima pasakyti ir apie daugelį vyrų. “Savęs įvaizdis” visada kuriamas kitiems. Jis vienaip ar kitaip turi atsispindėti, kas pasireiškia tame, kaip žmonės su mumis elgiasi.
Išeinate į gatvę, ir jums reikia, kad jūsų įvaizdį suvoktų ir priimtų aplinkiniai! Tai jūsų psichikos poreikis. Dovilė visą valandą “save gražino” prieš išeidama į banką. Tačiau gerbiamo Lietuvoje banko darbuotoja jai atsakinėjo labai santūriai. Nė karto nenusišypsojo. O kai Dovilė ėmė uždavinėti konkrečius klausimus, kaip tvarkyti pačiai savo sąskaitą internete, jos balse pasigirdo susierzinimas (Dovilė daug ko nesuprato). “Kokia prasmė puoštis, jei į tave taip žiūri?” – sako Dovilė. Ji visiškai pamiršo savo įvaizdį. Dar daugiau, ji ėmė jaustis ribota, neįdomia, “višta”.
Nuotaika buvo sugadinta visai dienai. O juk Dovilė – sena banko klientė, ten laiko keturiasdešimt tūkstančių litų, atneša bankui pelną!
Aplinka, bendravimo kultūra gali būti labai svarbia atrama mūsų savijautai. O gali visai nepadėti ir net atvirkščiai, gadinti mums nuotaiką.
Tai ką gi mums daryti? Priklauso nuo situacijos ir nuo žmogaus. Dovilė tylėdama nurijo storžievišką elgesį, išėjo iš banko kone verkdama. O štai Milda, kuri irgi laiko banke nemažus pinigus, panašioje situacijoje nekentėjo. Pamačiusi, kad jai nenori paaiškinti, o suirzta nuo jos klausimų, ji nuėjo pas viršininką ir pasiskundė. Jai tučtuojau pakvietė kitą tarnautoją, kuris jai visą laiką šypsodamasis kantriai paaiškino kiekvieną smulkmeną. Skyriaus viršininkas asmeniškai jos atsiprašė. “Savęs įvaizdis” buvo atstatytas. Milda vėl ėmė gerbti save!
Be to, ji padarė gerą darbą ne tik sau, bet ir kitiems banko klientams. Nes tą darbuotoją iškvietė pas viršininką ir griežčiausiai perspėjo, kad dar vienas toks nusiskundimas – ir ji bus atleista. Ją apėmė baimė netekti šiltos vietelės, ir dabar ji visiems šypsosi... Taip, šiek tiek panaudojant jėgą, kuriama kultūringa visuomenė.
Dėl pagarbos reikia pakovoti. Mildos elgesys, sutikime, nėra tipiškas Lietuvai. Bet jis tipiškas Vakarams. Šių eilučių autorius pats matė, kaip Vokietijoje vokietės tučtuojau kėlė skandalą dėl mažiausios nepagarbos savo atžvilgiu. “Klientų” ten bijoma, nes jie privertė save gerbti. Visi skaitosi su jų savigarba (pas mus pusę amžiaus žmogus neturėjo teisės į pagarbą). Niekas nenori rizikuoti savo vieta, pajamomis. “Geriau dar kartą nusišypsoti, negu netekti kliento”, - sako ten.
Žinoma, kaskart neimsi kelti skandalo. Dažnai to neverta daryti, nes tokių smulkmenų gali būti pernelyg daug. Štai idealus kelias į gerą savijautą: Lietuvoje jau yra pakankamai vietų, kur žmonės išmokyti aptarnavimo kultūros. Toje kirpykloje jus kerpa tylėdami, sako “ačiū”, kai mokate, nežiūrėdami į jus, nesišypsodami (o tai ir iš viso nedėkoja!)? Nėra prasmės “auklėti” tokius žmones (gali susigadinti dar daugiau nervų). Pakeiskite kirpyklą! Tegul jie netenka pelno ir kliento. Tai ir bus bausmė (Vakaruose tokia kirpykla jau seniai būtų bankrutavusi). Suraskite kirpėją, kuris jums šypsosis ir pasitiks kaip laukiamą svečią.
Šioje vaistinėje į jus nė nežiūri? Vaikščiokite ten, kur jums viską maloniai aiškina ir sako “ačiū, viso gero, užeikite dar”. Ir taip susikurkite “savo gyvenimo ratą”. Savo salelę, kur jus atspindės tuo įvaizdžiu, kuris ir sukuria svarbiausią žmogui dalyką - savigarbą!
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
