Mūsų politinėje korupcinėje sistemoje susikaupė tiek atmatų, kad sistema jau nebeišlaiko – ir per viršų veržiasi, ir per trūkinėjančias korupcinių ryšių „siūles“ trykšta puvėsiai bei kitoks brudas.
Tų tryškalų bei nuotėkų nebegali vadinti net skambiu skandalo vardu. Ne tas lygis. Tiesa, premjero operacija „Leo“ nustatė aukštą sisteminę korupcijos kartelę – pora milijardų litų, - kuri bent jau užsienio partnerių akyse palaiko deramą politinės korupcinės valstybės įvaizdį. Tas įvaizdis daliai vadinamųjų piliečių gali net kelti pasigėrėjimo ir pasididžiavimo Lietuva jauseną. Tačiau kas tokiai kartelei beprilygs? Ji išliks amžiams – kaip esminis mūsų atkurtos nepriklausomos valstybės bruožas.
Deja, neteko ilgai džiūgauti dėl naujo valstybinio laimėjimo – pasipylė žinios apie trakiškius bei kauniškius valdininkus – nuo keliolikos iki kelių šimtų tūkstančių litų ir juodoji partijų rėmimo buhalterija. Ta buhalterija tokia aiški, kad tik mūsų teisėsauga dar sugeba jos nematyti. Išviešintos pinigų sumos atitinka miesto ir rajono lygmens valdininkų garbę ir orumą, tad valstybės įvaizdis lyg ir nenukentėjo. Tačiau Seimo pirmininkas... Aukščiausias šalies valdininkas, kurio pareiga rūpintis tuo įvaizdžiu ir jo konstitucingumu, taip pažemino valstybę, kaip nesugebėtų jokie dujotekanininkai, – Seimo pirmininkas išsitraukė du tūkstančius litų. Valstybės „stulpas“ su visu savo pareigybės svoriu – operacijose už du tūkstančius litų. Žmogelis veikė kaip koks turgaus kioskininkas. Vadinasi, tokio mentaliteto mūsų Seime – gausu. Juk žmogelis iki šiol pirmininkauja valstybei. Rimtiems korupcinių operacijų meistrams vis dėlto reikėtų palaikyti deramą sistemos įvaizdį.
Visu gražumu pasirodė ir naujasis savųjų Aplinkos apsaugos ministras su draugeliais, pagalbininkais ir bendražygiais. Veiklos planas aiškus, kruopščiai parengtas ir sustyguotas su vietinių „demokratijos“ atstovų, taip pat ir savivaldos pareigūnų balsais – pasinaudojant priešrinkimine sumaištimi vienu ypu paimti Neringą į savo rankas. Zuja zujevai, nebesikavoja jakavoniai – žaidžiama atviromis kortomis, pasitelkus Seimą ir ministeriją. Gerai treniruotas būrys eina išlaisvinti Kuršių nerijos. Reikia tik įveikti menkutę užkardą – Neringos nacionalinio parko direktorę.
Kokia įstabi kompanija – visi sėkmingai laisvino Lietuvą nuo jos sukaupto turto: gerai gyventi nusipelnęs ministras, priešakiniuose valstybės išvogimo baruose kovoję jo padėjėjai ir bendražygiai, mojuojantys Seimo mandatais ir rengiantys Seimo komiteto posėdžius Neringos išlaisvinimo planui detalizuoti ir patvirtinti. Graudu žiūrėti į tame būryje paklykaujančius neringiškius – jie nesuvokia, kad zujevams ir jakavoniams išlaisvinus jų kraštą, vietiniai nebeprieis nei prie marių, nei prie jūros – nebent pasamdyti šiukšlių kuopti. Neliks ir vietinių verslų – juo priglobs kur kas galingesni atvykėliai. Na, o dabar vietiniai sugundyti galimybėmis nukasti kokį kopos kraštą ar atkąsti valstybės žemės gabalą. Pagunda stipresnė už sveiką protą, sakantį, jog atėjūnams vietiniai yra tik dideliam verslui ir to verslo „stūmikams“ trukdančios atliekos.
Trykšta ne tik iš savivaldybių bei Seimo, bet ir iš partijų. Kol kas pirmauja soclibai – tapęs ministru jų lyderis ėmėsi vaduoti Neringą, o savivaldybių partiečiai – pumpuoti pinigus partijos kason. Partijos įvaizdis jiems neberūpi, nes į rinkimus eina kaip koalicijos partneriai - politinio verslo magnatai. Nuo soclibų stengiasi neatsilikti zuokininkai, spaudoje šmėžuoja ir kitų partijų atstovų pavardės. Nejau Specialiųjų tyrimų tarnyba, tiksliau, naujasis jos vadovas, nutarė parodyti dantis – patraukti išsyk daugelio partijų finansines gyslas, kad nebesileistų kurios nors vienos partijos ar valstybininkų būrelio tampomas už virvučių. Kai užkabinama daug, niekas nebegali kalbėti, esą STT panaudojama priešrinkiminėje kampanijoje. Žiūrėsime, ar šiai tarnybai pavyks „apeiti“ socdemus – tada ir išryškės tikrieji ketinimai. Nors ir neįmanoma būtų patikėti, tačiau gal toje tarnyboje susibūrė būrelis valstybės gelbėtojų. Tokios ideologijos šalininkų randasi ir tarp teisėjų – nuteistas ne tik Aleksandrijos vaikų žudikas, bet ir plačiašypsnis liberalcentristų lyderis. Kita vertus, į Seimo rinkimus žygiuos teisėsaugos pašokdintos, taip pat įvairių gražiausių Lietuvos vietovių laisvintojų komandos, tad demagogijos srutos pilsis laisvai.
Trykštantys politinės korupcinės sistemos puvėsiai dar labiau didina visuomenės nepasitikėjimą ir nusivylimą valdžia. Na, koks dar sveiko proto likučių nepraradęs vadinamasis pilietis galės klausytis Seimo pirmininko paistalų apie pilietinę demokratiją ar savųjų Aplinkos apsaugos ministro išvedžiojimų apie gerėjantį gyventojų gyvenimą. Tad galima nujausti, kad būsimuose Seimo rinkimuose bus dar mažiau norinčių rinktis iš politinių šulerių maišomos žymėtos kandidatų kaladės. Visuomenės pasyvumas rodo ne tik nepasitenkinimą valdžia – tame pasyvume kaupiasi ir agresyvumas, kuris gali prasiveržti susiklosčius tam tikroms aplinkybėms ar suveikus kokiam katalizuojančiam įvykiui. Kuo tas agresyvumas galėtų apsireikšti? Visišku susilaikymu nuo malonumų, teikiamų kišant biuletenius į urnas, jaunimo politinio nepaklusnumo akcijomis, o gal ryžtingu visuomenės reikalavimu paaiškinti, kaip ir kodėl žuvo a. a. Vytautas Pociūnas, kaip ir kodėl policininkų rankose „neatpažintu vyriškos lyties lavonu“ virto a. a. Gintaras Beresnevičius?
