Kartkartėmis mūsų politiniai lyderiai ima ir atlieka ritualinį judesį ranka ar galva, iškilmingai tardami, esą jie galį ar ateityje galėsią drąsiai žvelgti žmonėms į akis. Dažniausiai tai būna paskutinis argumentas nuraminti visuomenę dėl vienokios ar kitokios skandalų politikos apraiškos, abejotino sprendimo, nacionalinius ir visuomenės interesus pažeidžiančio politinio verslo sandėrio. Kas turima galvoje, kai politikas taria tokius žodžius ir ką jie reiškia dabartinėmis sąlygomis?
Lietuvoje atgautos nepriklausomybės metais daugelis buvusių aiškių dorovinių, moralinių bei etinių dalykų neteko savo reikšmės, turinio ir tapo įvaizdžio bruožais, kurie pasitelkiami tada, kai reikia pakreipti visuomenės nuomonę norima linkme. Prireikia demokrato įvaizdžio, bus rodomi „demokrato“ bruožai, publikai mielas kovotojas su korupcija – bus tokio „kovotojo“ rinkinėlis. Svarbiausia ne politiko dorovinis stuburas, jo moralė, o gebėjimas prireikus vaizduoti dorovinius bruožus bei savybes. Tad nepaprastai svarbu ir mokėti „drąsiai žvelgti žmonėms į akis“.
Kuo pagal tą žiūrėjimo drąsą skiriasi mūsų korupcinės privatizacijos didmeistriai Algirdas Brazauskas ir Gintaras Petrikas? Abu jie drąsiai ir didžiuodamiesi žvelgia žmonėms į akis – vienas politinio ir kultūrinio elito sambūriuose, kitas komentuodamas žiniasklaidai savo dabartinę padėtį ir teisėsaugos veiksmus. O ir ko bijoti, jei vsio zakonno. Ar kas galėtų prikišti Artūrui Zuokui, kad jis stokojąs tokios drąsos? Karjeros pradžioje stokojo, tačiau dabar – gali ir kitus pamokyti. Teisuolių akimis bei žvilgsniais publiką linksmina Gediminas Kirkilas ir Viktoras Uspaskichas. Yra ir keletas pilkųjų, kurie savo pavaldiniams į akis žiūri taip drąsiai, kad pastarieji net nedrįsta akių pakelti.
Politikų pavardžių galėtume prirašyti gausybę, kaip ir drąsiai teisėsaugininkams, teisėjams bei nukentėjusiesiems į akis žvelgiančių nusikaltėlių. Jie ne tik drąsiai žvelgia į akis, bet ir tuo žvilgsniu reikalauja, kad aplinkiniai viešai pripažintų jų tiesumą bei teisumą ir visokius doriems žmonėms būdingus bruožus. O jei kam ir kyla kokios abejonės, tai tas tiesiog nežino, kur gyvena ir ko nori. Jų drąsus žvilgsnis sakyte sako – „pripažinsite, niekur nesidėsite“.
A. a. Vytauto Pociūno žūties aplinkybių „tyrimas“ yra tarsi paskutinis lakmuso popierėlis, aiškiai rodantis, jog mūsų aukštieji ir kitokie politikai, taip pat valdininkai žiūrėjimo žmonėms į akis drąsą, kuri turėtų reikšti teisingumo nuostatos ir dorovinių principų laikymąsi, pavertė išmoktų politinei scenai reikalingų judesių rinkiniu, nuslepiančiu ne tik politinės, bet ir asmeninės moralės stoką. Ką jau kalbėti apie dorovinį stuburą. Nėra keista, kai ta stoka puikuojasi naujosios politinės moralės kūrėju apsiskelbęs A. Zuokas ir karštieji jo bendrininkai, politinės korupcinės sistemos išmuštruoti jaunesnės kartos politikai, kuriems Dalkia ar Dujotekana yra dabarties šventųjų vardai, tačiau tokią dorovę vis labiau propaguoja ir vyresni valstybės veikėjai, mėgstantys progai pasitaikius pakalbėti apie vertybes ir patriotiškumą.
Artėja Seimo rinkimai, tad publika į valias prisigėrės drąsiai žmonėms į akis žvelgiančių politikų, trokštančių visais įmanomais būdais prasibrauti į pagrindinę Lietuvos politinio verslo įmonę. Ta proga ir derėtų kai kurių jų paklausti ataskaitos apie premjero G. Kirkilo sudarytos visuomeninės komisijos V. Pociūno žūties aplinkybėms nušviesti veiklos rezultatus. Ta komisija turėjo aiškintis ir oficialaus tų aplinkybių „tyrimo“ peripetijas. Kokie tos komisijos veiklos ar neveiklos vaisiai? Kartais ir neveikla daug ką gali pasakyti apie norimus nuslėpti dalykus. Komisijai vadovavo konservatorių partijos atstovas, iškilus filosofas ir visuomenės veikėjas Vytautas Ališauskas, kuriam artimos ir katalikiškos vertybės, joje dirbo ir didžiulį moralinį bei politinį autoritetą sukaupęs Vytautas Landsbergis. Tad komisijos veikos ataskaita jau ne tik tų asmenų, bet ir partijos reikalas. Drįstu manyti, jog prieš rinkimus Andriui Kubiliui, taip pat garbiems konservatorių sparno atstovams derėtų papasakoti Lietuvos žmonėms, kodėl buvo sudaryta minėtoji komisija, kodėl jie sutiko būt įtraukti į jos sudėtį, ką pavyko ir ko nepavyko išsiaiškinti.
Gali būti, jog komisijos veikla padėjo ne išsiaiškinti, o užtemdyti V. Pociūno žūties aplinkybes ir nukreipti visuomenės dėmesį nuo mūsų kompetentingų organų „tyrimo“, kuris pažemino Lietuvos valstybę jos sąjungininkių akyse. Jei taip, tai apie tai irgi vertėtų išsakyti savo nuomonę ir pasvarstyti, kaip turėtų būti tiriama toliau. Suprantama, jei esama noro išsiaiškinti, kas sumeistravo šią operaciją. Tačiau mūsų politikams daug patogiau piktintis veiksmais Rusijos teisėsaugininkų, kurie stengiasi numarinti Kaliningrade nužudyto lietuvio verslininko bylą. O juk V. Pociūno žūties bylos atžvilgiu Lietuvos specialiosios tarnybos ir teisėsauga elgiasi dar šlykščiau. V. Landsbergio apibendrinantis žodis būtų ne tik moralinės, bet ir patriotinės pareigos apraiška, juk jo vardas didžiai daliai visuomenės ir leido tikėtis bent jau tiesos nuotrupų. Tačiau esama ir kitokių aplinkybių. Juk komisijos vadovo V. Ališausko paskyrimas ambasadorium prie Šventojo Sosto gali liudyti komisijos veiklą buvus labai vaisingą. Tačiau – kam vaisingą? O V. Ališauskui teks galimybė drąsiai žvelgti ne tik į Lietuvos žmonių, bet ir Popiežiaus akis.
