Švedijoje 1998 m. po kelis metus trukusių diskusijų, buvo reformuota pensijų sistema.
Tikslai
Reforma buvo siekiama:
1. Sukurti savaime veikiantį įmokų ir išmokų derinimo mechanizmą, kuris leistų pensijų fondui išsilaikyti pačiam tik iš įmokų;
2. Į pensijų fondų formavimą įtraukti ne tik darbdavius, bet ir darbuotojus;
3. Susieti konkretaus žmogaus pensijos dydį su jo įmokomis.
Atrodo, tuos tikslus įgyvendinti pavyko, kadangi švedų patirtį jau perima kitos šalys. Lietuva irgi gali pasimokyti iš jų. Mūsų dabartinės problemos panašios į tas, kurias sprendė švedai.
Švedijos sistemos ypatumas tas, jog pensijų dydis yra susietas su statistiniais rodikliais: vidutinėmis visų švedų gaunamomis pajamomis (Lietuvos atveju tai būtų vidutinis atlyginimas) ir tikėtina gyvenimo trukmė. Kintant šiems rodikliams, keičiasi ir išmokamų pensijų dydžiai.
Tiesa, priklausomybė nėra tiesioginė, kadangi svyravimai sušvelninami tam tikrais staigių pokyčių amortizatoriais, ir tam kaupiamos atsargos.
Švedijoje užėjus sunkmečiui ar krizei, pensijas mažina ne „blogas“ premjeras ar parlamentas, ir jas didina irgi ne „geručiai“ politikai. Tai vyksta automatiškai – kitaip tariant, pagal tam tikrą formulę.
Kaip visa tai atrodo praktiškai? Reforma pradėta 1998 metais, bet ji įsigalioja po truputį: ji pradės veikti, kai į pensiją išeis gimusieji 1953 m. ir dar jaunesni, kitiems jos normos galioja tik iš dalies.
Numatytos trys pensijų rūšys.
1.Minimali pensija
Ji mokama Švedijos piliečiams gyvenantiems Švedijoje ir sulaukusiems 65 metų, bet nedirbusiems ar neturėjusiems pajamų. Ši pensija mokama iš valstybės biudžeto ir į socialinio draudimo sistemą nepatenka.
2.Bazinė, arba kaip tai vadinama Švedijoje – pajamų pensija.
Iš atskaitomų nuo atlyginimų ir kitų darbo pajamų 18,5 proc. draudimo įmokų šiai pensijai skiriama 16 procentinių punktų. Kiekvienas pensininkas turi savo individualią sąskaitą, kurioje skaičiuojamos jo įmokos. Tos sąskaitos yra virtualios – jos naudojamos apskaitai, kiek per gyvenimą žmogus sumoka. Į tuos skaičius atsižvelgiama nustatant pensijas, tačiau pinigai virtualiose sąskaitose realiai nekaupiami.
Įmokos kasmet indeksuojamos įvertinus statistines visu švedų gaunamas vidutines pajamas. Dalis santykinio pajamų prieaugio kaupiama jau minėtame specialiame amortizaciniame fonde.
Pensinio amžiaus riba griežtai nenustatyta. Nuo 61 metų Švedijos pilietis pats pasirenka, kada jam išeiti į pensiją. Kuo ilgiau jis dirba, tuo didesnė metinė pensija.
Metinis pensijos dydis apskaičiuojamas sukauptas virtualioje sąskaitoje sumas padalijus iš tam tikro koeficiento. Koeficientas išvedamas iš statistinės visų 65 metus sulaukusių švedų tikėtinos gyvenimo trukmės. Jei gyvenimo trukmė ilgėja, koeficientas didėja ir atvirkščiai. Pensijos dydis keičiasi proporcingai šiam koeficientui.
Kadangi švedas gauna tiek, kiek sumoka, jis suinteresuotas mokėti įmokas. Be to, tokia tvarka skatina ilgiau dirbti.
3.Preminė pensija.
Tai mūsų II pakopos pensinių fondų analogas. Kaip minėta, iš 18,5 proc. draudimo įmokų 16 procentinių punktų eina pajamų pensijai, ir 2,5 proc. punktų dydžio suma investuojama. Fondus ar aktyvus pasirenka pats būsimas pensininkas. Tiesa, kitaip nei pas mus, keisti fondus švedas gali bet kada ir tai jam nieko nekainuoja.
Švedai nutarė, jog draudimo įmokas darbdaviai ir darbuotojai ilgainiui mokės lygiomis dalimis (tai galios ir pervedimams į privačius pensijų fondus). Kadangi iki reformos mokėjo tik darbdaviai, pirmaisiais metais jų prievolė buvo didesnė.
Kasmet po truputį darbdavių dalis mažinama ir didinamas darbuotojų įnašas. 2010 metais darbuotojai jau mokėjo 7 procentus, darbdaviai – 10,21 proc., o likusią 18,5 proc. dalį dengė valstybė, panaudojant ir anksčiau sukauptas lėšas.
Švedų pavyzdžiu jau pasekė jų kaimynai skandinavai. Panašią tvarką įsivedė italai, šiuo įsiveda ispanai ir kitos šalys. Pripažįstama, jog tai bene pažangiausia šių dienų pensijų sistema.