Vakar stebėjau, kaip prancūzai kovoja su įžūlumu – vaizdelis mane sukrėtė. Kavinės terasoje šalia manęs sėdėjusi madam paprašė kavos, o kai padavėjas atnešė jos gėrimą, dar ir „un verre d‘eau“, stiklinės vandens. Šalto vandens iš krano (kartais su gabaliuku ledo) prie kavos duoda nemokai. Dažniausiai jokių problemų nekyla. Vis tik, matyt, šįkart padavėjas buvo nekokios nuotaikos. Arba jam pasirodė, kad vandens reikėjo užsisakyti iš karto, o dabar, išeina, jis dusyk varinėjamas. Žodžiu, padavėjas atsakė, kad vandens atnešti negalės.
Aš ir vėl netikiu savo ausimis: argi tai įmanoma Prancūzijoje, apie kurios kultūrą aš šitiek prisiklausęs? Tai juk skandalas. Kaip madam tai pakenčia? Kurį laiką ji sėdėjo lėtai maišydama cukrų puodelyje ir piktai žvilgčiojo į padavėjo, aptarnaujančio kitus klientus, pusę. Staiga madam nuo stalo paėmė meniu ir demonstratyviai jį numetė ant grindų! Į praėjimą tarp staliukų.
Štai kas vyko toliau. Nepraėjus nei pusei minutės prie staliuko prisistatė tas pats padavėjas, nešinas stikline, pilnu grafinu vandens ir ledu lėkštutėje. „Aš visą laiką apie jus galvojau, - pasakė jis. - Pagaliau turiu laiko jus aptarnauti.“ Madam sausai padėkojo, o padavėjas pakėlė numestą meniu ir nuėjo.
Kas nutiko? Kai padavėjui pakako įžūlumo atsisakyti madam atnešti vandens, jis, veikiausiai, palaikė ją ne tuo žmogumi. Padavėjas palaikė ją žmogumi, kuris nepuls kelti skandalo, tylėdamas iškęs pažeminimą ir išeis. Tačiau pamatęs, kad po minutės madam iššaukiančiai numetė meniu ant grindų - jis suprato, kad gali kilti skandalas. Po minutės ji gali nusviesti ir kavos puodelį (man pasakojo apie tokius atvejus), o paskui pakvies kavinės savininką ir publikai matant iškels skandalą. Po viso to kavinės savininkas padavėją išsikvies ant kilimėlio ir paklaus, kodėl jis leido įsiliepsnoti skandalui – kodėl nepadavė nervingai poniai vandens prie kavos? Argi padavėjui reikalingos visos šios problemos? Jis aiškiai išsigando pasekmių ir atnešė ne tik stiklinę, o visą grafiną vandens su ledu (o buvo labai karšta).
Vėlgi, aš įsivaizduoju panašų atvejį Vilniuje. Ne, tokie dalykai neįmanomi. Čia nėra tokio elgesenos kodo, kaip Paryžiuje. Paryžiuje viskas vaidyba, viskas užmaskuota, viskas migla. Čia negalima į veidą pasakyti žmogui, ką apie jį galvoji – užtat galima perdėtai padėkoti už kieno nors įžūlumą ir tuo išreikšti išskirtinę panieką. Kai prancūzą kas nors žeidžia, jis tampa perdėtai mandagus: jei jūs ką ne taip padarėte, užgavote jį, būkite tikri, kad prancūzas ims be perstojo jus vadinti „ponu“. Aš irgi truputį tapau prancūzu ir ne kartą naudojau šį kodą įvairiose situacijose. Prieš kelias dienas pirkau knygą, o pardavėjas prie kasos kalbėjosi telefonu. Man minutę teko laukti. Kai pardavėjas, jaunas vyras, baigė kalbėtis, jis iš manęs paėmė knygą ir man nepasakė nė žodžio (kaip Lietuvoje!). Aš perdėtai mandagiai pasisveikinau: „Laba diena, monsieur!“.
Tai buvo kodas – žodžiuose, intonacijoje. Pardavėjas iš karto suprato pažeidęs bendravimo su klientu taisykles ir akimirksniu atsakė: „Oi, atleiskite, pone, laba diena“. Toliau jis stengėsi būti mandagesnis ir malonesnis nei įprasta pardavėjams Prancūzijoje. Jis pasiūlė (nemokamai) gražų brangų maišelį knygai, pasakė „ačiū, pone“, kai padaviau pinigus ir dar kartą, man išeinant. O pavymui pridūrė: „Ačiū, pone, kad užėjote, geros dienos, viso gero, pone“.
Nuo šių prancūziškų kodų pavargsti. Jeigu jų nežinai – nesi prancūzas, kyla nesusipratimų. Užtat kai kodus žinai, kai žinai, kaip elgtis, viskas tada paprasta. Problematiška tik tai, jog užsieniečiui neįmanoma visų jų išmokti. Jie įsisavinami nuo gimimo, kadangi kiekviena situacija turi savo kodą, o situacijų tūkstančiai, neribotas kiekis. Ir vis tiek vienur ar kitur tu pasakysi ne taip ir ne tai, ką reikia.
Pas mus šių kodų labai mažai – nežinau, ar tai gerai, ar blogai. Iš vienos pusės, blogai, nes kodais bendrauti lengviau, tavasis „aš“ apsaugotas, tu niekada atvirai nesakai to, ką galvoji. Kita vertus, prancūzo gyvenimas man kartais atrodo pernelyg sudėtingas.
Vaidyba, sąlygiškumas užima tokią svarbią vietą, kad gyvenimas virsta regimybe, prancūzui dažnai sunku būti savimi. Jis negali iki galo atsipalaiduoti: kalbėdamas su jumis prancūzas galvoja – galiu tai pasakyti, ar ne? Jis numato: aš nesakysiu, ką galvoju apie gėjus, nes nesu įsitikinęs, kad jūs ar jūsų draugas ne gėjus. Jis ilgai nekalbės apie vieną ir tą patį. Man įdomi ši tema, bet aš ilgai jos netęsiu, nes „nepriimtina“ („nemandagu“) kalbėti viena tema. Pokalbio temą reikia keisti kas 15-20 minučių. Ir jei pasakojate apie save, tai po penkių minučių privalote pradėti klausinėti su jūsų pašnekovu susijusių dalykų. Kadangi „negražu“ visą laiką kalbėti apie savus reikalus ir nepasidomėti pašnekovu.
Kai mano kaimynė Paryžiuje, pas kurią kartą gėriau kavą, sužinojo, jog aš greitai turėsiu išvykti, ji, susitikusi mane prie durų, paklausė: „Bet jūs gi užeisite man pasakyti „viso gero“?“. Nemanau, kad jai taip jau reikia, kad aš, eilinis pažįstamas, išvažiuodamas pasakyčiau „viso gero“. Kam jai to reikia? Paprasčiausiai, anot jos, „privalo būti išlaikytas mandagumas“, „kodai“. Prieš išvažiuojant „gražu“ užeiti pasakyti „viso gero“ (ar bent jau paskambinti). „Gražu“ sekančią dieną po vizito paskambinti ar atsiųsti elektroninį laišką ir išreikšti savo jausmus: kaip gera buvo svečiuose. Nieko nedomina, ar iš tikrųjų jums buvo gera. Reikia vaidinti, kad gera. Ir visi stengiasi tikėti tuo, ką primeta kodai. Jeigu jūs, pabuvoję svečiuose, tiesiog dingsite, tai bus suprasta kaip nekultūringumas. Štai kokia ji, Prancūzija. Ar norėtumėte gyventi tokioje šalyje, spręsti jums.
