„Gėriau gėriau – pamečiau galvelę...“, - traukiama žinomoje lietuvių liaudies dainoje. Anuomet buvo sunku tokiam ir namo parkeliauti, nebent arkliukas partraukdavo... Dabar – kitas reikalas: daug visuomeninio transporto, pagaliau – taksi, o blogiausiu atveju policija pavėžės ir paleis kur galumišky...
Aišku, reikalai pagerėjo. Toje dainelėje vos įžvelgiamas geranoriškos ironijos ir net pasididžiavimo pasigėrimu motyvas nepriklausomoj Lietuvoj virto patriotizmo, nacionalinio saugumo ir ekonomikos stabilumo garantu. Taip taip, kaip prieškario Lietuvoje, alkoholio monopolis duoda nemažas pajamas valstybės iždui.
Tada gėrėme daug, dabar geriame ne ką mažiau. Tik 2006 m. spalį Europos Komisija susizgribo paskelbti strategiją, kuria siekiama sumažinti alkoholio daromą žalą. Alkoholio suvartojimas Europoje yra didžiausias pasaulyje (15 litrų gryno alkoholio vienam žmogui per metus) ir dvigubai viršija vidutinį pasaulinį lygį. Šia prasme Lietuva priskiriama aukščiausios rizikos grupei žemyne, o pasaulyje kartu su Latvija, Estija, Vengrija, Baltarusija, Rusija, Ukraina, Kazachstanu, Moldova lietuviai išgeria daugiausiai alkoholio.
Žala, kurios kasdienybėje lyg ir nematome, didžiulė. ES šalyse kasmet nuo besaikio alkoholio vartojimo miršta 195 tūkstančiai žmonių. Materialūs to vartojimo nuostoliai siekia apie 125 mlrd. eurų, o nematerialūs – apie 270 mlrd. eurų. Tuo tarpu alkoholio industrijos vertė – 45 mlrd. eurų per metus.
Bet ką aš čia, kaip koks A.Veryga, gąsdinu visuomenę ir sukeliu siurbčiotojų ir jų tiekėjų pasipiktinimą...
Už tai neapsakytai apsidžiaugiau, kai vokiečių „Die Welt“ perskaičiau, kad alkoholio gamybos ir vartojimo lyderius išsiveržė Rusija. Pernai Rusijos degtinės gamyklos 10 proc. padidino alkoholio gamybą ir grįžo į 2005 m. lygį. Dabar vidutiniškai vienam žmogui – nuo kūdikio iki senuko – tenka 17 litrų gryno spirito per metus. Tai tik legali prekyba alkoholiu. Kas trečias Rusijoje išgeriamas butelis, kaip pastebi investicinės kampanijos „Renesans-Kapital“ analitikai, yra pagamintas pogrindyje. V.Putino viltys sutvarkyti šią baisią žalą nešančią rinką nepasiteisino: kasmet alkoholis nusineša 30 tūkstančių gyvybių. Alkoholio gamybos ir platinimo lobistai Rusijoje niekais pavertė netrukus pasitrauksiančio prezidento pastangas sukurti valstybinio monopolio alkoholiui kontrolės mechanizmą. Pavyko tik 10 proc. padidinti kainas alkoholiui. V.Putino garbei, tarsi pasišaipydami iš tų pastangų, gamintojai tebedidina populiariausios degtinės „Putinka“ gamybą. Tiesa, dabar, artėjant rinkimams, ji mažėja, ir jau svarstoma nuo kovo 2-osios į prekybą paleisti V.Putino įpėdiniui skirtą degtinės rūšį...
Visame pasaulyje žinoma nacionalinė rusų savybė – išgerti. O štai Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka neseniai tai pavadino nacionaliniu turtu. Naujienų agentūra „Interfax“ pranešė, kad spaudos konferencijoje Minske pernai spalį jis pareiškė, kad alkoholio vartojimas yra nacionalinė rusų ir baltarusių tautų savastis, todėl visos alkoholio draudimo priemonės bus bergždžios. Jo nuomone, atsitraukti nuo alkoholio gali padėti tik sportas. Daug sportuojantis prezidentas išgeria saikingai, o alaus visiškai nevartoja, bet uždrausti reklamuoti šį gėrimą netikslinga, sako A.Lukašenka. Jis apkaltino kaimynus, kad daugiausiai alkoholinių gėrimų surogatų į šalį patenka iš Rusijos.
Jeigu alkoholis yra „nacionalinė slavų tautų savastis“, tai koks yra lietuvių nacionalinis pasididžiavimas? Jeigu tai sietume su valstybių lyderiais, tai V.Putinas - geras imtynininkas, mėgsta paslidinėti, pažvejoti, A.Lukašenka pažaidžia ledo rutulio aikštėje, garbaus amžiaus sulaukęs V.Adamkus dar pasimankština lauko teniso kortuose. Žinoma, lietuvių antroji religija – krepšinis. Bet jį pamažu gražiai papildo (vos neparašiau – išstumia) kitas lietuvių tautos pasididžiavimas – alus. „Geriausia, ką turime“. Nacionalinis turtas. Jo reklama praturtinamos dažnos sporto varžybų transliacijos. Ir čia taip gražiai susipina mūsų televizijų (komercinių ir nacionalinės), alkoholio gamintojų bei jų lobistų politikų ir sporto organizatorių interesai. Ir niekaip neišsipina. Kokių priemonių besiimtų Seimas, antialkoholinės kampanijos iniciatoriai – vežimas nė iš vietos. „Geriausia, ką turime“ taip praturtino lietuviškąjį mentalitetą, kad, nublankus A.Sabonio šlovei, pasaulyje mini, skanauja ir giria tik „Švyturio“ alų... Pagalvojau: ar jo tik nesiurbčiojo Davoso ekonomikos forume?
Plunksnos broliai (teisingiau – eterio) sumaniai šantažuoja krepšinio mėgėjus, daugiausiai jaunimą, tai rodydami, tai nukeldami į vėlų metą krepšinio varžybas. Netikėtai čia susijungė TV3 ir nacionalinio transliuotojo interesai. Spekuliuodami kaltinimais, kad keli Seimo nariai šitaip žlugdo sportą ir net Pekino olimpines žaidynes (?), jie išsukinėja rankas įstatymų leidėjams, kad šie keistų savo sprendimus. Ir ką jūs manote? Bijodami fizinio susidorojimo ir turėdami galvoje artėjančius rinkimus, jie vėl sutinka persvarstyti Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas...
Galų gale, o ko mums „parintis“? Pas kaimynus gėrimas – nacionalinis turtas, jų ekonomika klesti. Jiems kelios dešimtys tūkstančių gyvybių per metus gal nedidelis praradimas. Infliacija vis tiek didėja. Tai pasaulinė tendencija. Pas mus alkoholis kol kas trečioje sveikatos rizikos veiksnių vietoje po aukšto kraujospūdžio ir tabako. Va, kai bus pirmoje, tada Seimas tegu ir rūpinasi...
O dabar uždainuokime garsiai: „Gėriau gėėėėėriau...“
