Nuotaikos – ne kokios. Apie Seimą bei jį sudarančias partijas ir vyriausybę, kuriuos Prezidentas Valdas Adamkus stipriai kritikavo, liko tokios pat, kokios buvo prieš jo pranešimą, nes jis kalbėjo apie visuomenei jau seniai žinomus ir kasdien aptariamus reikalus, nieko naujo nebepasakydamas. Tačiau Prezidento atžvilgiu nuotaikos pablogėjo. Ir net gerokai. Nes vargu ar kas suprato, kam iš tikrųjų šis pranešimas buvo skirtas. Juo Adamkus pasirodė ne kaip ką nors daręs ar ketinantis daryti ateityje piliečiams įtakingas valstybės vadovas, bet tik kaip pašalinis stebėtojas, kažkieno siųstas surinkti žinioms ir pranešti jas siuntėjui. Bet ar ne taip jis darė ir anksčiau? Tik kažkodėl vis išlįsdavo nepastebėtas. Šį kartą jo suaštrinta kritika Seimo, partijų bei vyriausybės atžvilgiu ir visiška tyla apie save tą jo būdingą bruožą išryškino aiškiau ir leido visuomenei jį suvokti. Šio Prezidento valstybinio metinio pranešimo kritika plačiai paplito net tik Lietuvos žiniasklaidoje, bet rado atgarsį ir išeivijoje. Vienintelis išeivijos dienraštis, beje, ir apskritai patikimiausias laikraštis, Čikagoje leidžiamas „Draugas“, balandžio 17-tąją perspausdino DELFI skelbtą gana kritišką Kęstučio Girniaus straipsnį. Tokių dalykų anksčiau nebūdavo. Danutės Bindokienės redagavimo laikais šiame dešiniųjų dienraštyje Adamkus buvo gal net daugiau negu dvi šventos karvės. Nepaisant, ką jis padarytų, apie jį – tik gerai. Už tai, žinoma, ir atpildas: ordinas redaktorei, įteiktas Mindaugo iškilmingo pokylio metu Prezidentūros kieme, tūkstantinei Lietuvos elito stebint.
Nors Prezidentas daug karčių piliulių pabarstė jo kritikuojamų valstybės pareigūnų atžvilgiu, kietokai kaltindamas juos dėl blogos piliečių padėties, kurią, beje, jis pripažino, tačiau pagrindine blogybe įvardijo strateginio mąstymo stoką, sukėlusią piliečių nepasitikėjimą valstybe. Ir čia turbūt jo didžiausias šūvis pro šalį. Pirmiausia, kas iš tikrųjų yra tas strateginis mąstymas ir kas tie mąstytojai? Ir tuojau pat, neinant toliau, kitas klausimas: ar ne pats ponas Prezidentas, J. E. Valdas Adamkus? Kas gi kitas tuo valstybės strateginiu mąstymu turi užsiimti, jeigu ne jis, Prezidentūroje globojantis gal net apie porą šimtų įvairių pareigūnų, tarp kurių – daugiau negu trisdešimt profesionalių patarėjų irgi su savais patarėjų „štabais“ ir sekretorėmis. Šalia to dar ir kiti darbai. Tarp jų – daugybė naujų, labai reikalingų įstatymų projektų, siūlytinų Seimui svarstyti bei priimti. Ypač ydingam rinkimų įstatymui keisti, kuriuo naudodamiesi į Seimą grįžta vis tie patys žmonės, iš kurių, kaip pats Adamkus sakė, jis nieko gero nebelaukia. Apie tuos reikalus pranešime – nė žodelio. Nė žodelio ir apie kitus Prezidentūros praėjusių ar ateinančių metų darbus. Ar toji garbiausia Lietuvos valstybės įstaiga nieko neveikia? Jeigu taip, tai kam tokios brangios bei prabangios įstaigos valstybei reikia?
Antra, kas yra nepasitikėjimas valstybe ir kas tie nepasitikintieji? Ir kodėl jie valstybe nepasitiki? Ne, mielas Prezidente, valstybe nepasitikinčių nėra. Nebent tie Jūsų vadinami bendrapiliečiai kitataučiai – Jedinstvo, dalis Vilnijos lenkų, prieš Lietuvos nepriklausomybę kovojusių. Lietuva yra lietuvių valstybė, jų kovomis bei kančiomis atsikurta, ir ta valstybe pasitiki kiekvienas lietuvis. Tėvynėje ir už jos ribų. Tačiau šiandien jie jau nebepasitiki valdžia, kuriai valstybės vairą buvo patikėję ir buvo šiurpiai nuvilti. Nes ji baigia sužlugdyti valstybę ir ją atkūrusią lietuvių tautą. O Jums turbūt nereikia aiškinti, kad valdžia nėra tik Jūsų kalboje kritikuoti Seimas, jį sudarančios partijos ir vyriausybė, bet ir Prezidentūra, kurios vadovas esate Jūs, gerbiamas Prezidente. „Kaip valstybės vadovas savo metiniame pranešime gali kalbėti apie pasitikėjimo valstybe krizę, kai beveik kasdien viešai yra užduodami klausimai apie pasitikėjimą juo pačiu“ – klausia įžvalgi politinio gyvenimo stebėtoja Morta Vidūnaitė (DELFI, 2008-04-16). Ir tokia mintis po Jūsų kalbos nusidriekė per visą Lietuvos žiniasklaidą. Nejaugi tai Jums nežinoma? Štai vienas nepasitikėjimą valdžia sukeliantis pavyzdys: Prezidento Valdo Adamkaus pranešimo pabaiga:
„Tik įsipareigoję skaidrumui, demokratijai ir atsidėję atviros visuomenės kūrimui galime tikėtis sukurti tikrai stiprią valstybę, kuria pasitiki piliečiai. Ar sugebėsime tai padaryti, priklausys nuo mūsų valios, santarvės ir gebėjimo sutelkti visuomenę. Esu tikras: šio istorinio meto užduotis sugebėsime išspręsti tik būdami vieningi ir dirbdami kartu.“
Šaunu. Taikliai surėdyta. Bet tai turėjo būti pasakyta 1990 metais kovo 12-tą, tuojau po Kovo vienuoliktosios Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, ir užmojis pradėtas vykdyti. Kas gali pasitikėti valdžia, kuri žada, beje, dar tik žada, valstybę pradėti kurti žengdama į devynioliktuosius nepriklausomybės metus? Be to, kas gali tikėti šių įsipareigojimų vykdymu? Ar apie skaidrumą kalbėdamas, Adamkus nepagalvojo ir apie save patį? Juk visiškai neseniai spaudoje paskelbtas jo rinkimų skolų apmokėjimo šaltinis, jeigu tikras, tamsokais dūmais dengia ir paties Prezidento skaidrumą, ir visuomenė laukė bent šiokio tokio tų dūmų praskleidimo. Apie tai jau pradėtas kurpti ir Seimo komisijos tyrimas, tačiau Prezidentas – nė mur mur. Laukta žodelio ir apie KGB atsarginių buvusio VSD vadovo Arvydo Pociaus ir buvusio užsienio reikalų ministro Antano Valionio globą. Ankstesni Prezidento pareiškimai apie juos taip pat migloti.
Prezidentas Adamkus sakėsi nebepasitikintis nei šiuo Seimu, nei Vyriausybe ir laukia rudenį įvyksiančių Seimo rinkimų ir po jų, aišku, naujos Vyriausybės. Ar jis nepagalvojo, kad daug jo vadovaujamos valstybės piliečių taip pat galvoja ir apie jį? Tad ar ne laikas ir jam susiprasti, gal net rinkimų nebelaukiant. Jeigu jis tikrai, kaip pats sako, valstybei tik gero tenori.
