,, ... Nei sielą kas būtų pavogęs ir klaustų: kaip sekasi?“ Jau nebeprisimenu, kuris iš vyresniosios kartos lietuvių poetų užrašė šią eilutę, labai sugestyviai perteikiančią kraštutinės rezignacijos ir beviltiškumo patirtį. Cituoju šią strofą iš atminties, taigi netyčiomis galėjau įvelti smulkių netikslumų, tačiau, kaip atrodo, mintis čia pakankamai aiški net be patikslinimo: kalbama apie nesmagumą pumpuojantį, šleikštulį keliantį atvejį, kai kažkoks niekdarys (toks ar kitoks SIELOS VAGIS) ; be didesnių skrupulų, gi pernelyg nesivaržydamas dedasi baisiu geradariu. Šią poeto ištarą prisiminiau girdėdamas veidmainiškas socialliberalų vedlio, ministro A.Paulausko deklaracijas apie būtinybę klausimą dėl dvigubos pilietybės spręsti referendumo būdu keičiant Konstitucijos nuostatas, kai tas pats Paulauskas – prisiminkime - su savo pagalbininkais įstatymu įtvirtino tokią blokuojančią tautos suverenitetą referendumo sampratą, kuri referendumo organizavimą ir tiesioginį tautos valios pareiškimą Lietuvoje daro praktiškai neįmanomu dalyku. Pagal esamą referendumo įstatymą visais įsivaizduotinais atvejais yra užprogramuotas negatyvus rezultatas, taigi referendumo organizavimas gali tapti vienu iš būdų siekiant paneigti net labiausiai prasmingas iniciatyvas. Todėl Paulausko kalbos apie referendumo organizavimą pilietybės klausimu yra kvalifikuotinos ne tik kaip pigi demagogija, bet drauge primena smaginimąsi tyčiojantis iš apiplėšto žmogaus; vis labiau formuojasi įspūdis, jog tatai iš tiesų daroma jaučiant kažkokį nesveiką vidinį pasitenkinimą. Tai savo ruožtu mums taip pat leidžia kalbėti pernelyg nevyniojant žodžių į vatą, keliant hipotezę, jog galbūt sumaištis dėl dvigubos pilietybės bendruoju pavidalu įsitvirtino kaip KGB pulkininkų palikuonių sindromo dauginamos apraiškos, plačiai pasklidusios dėl palankios terpės (panašiai kaip sklinda ratilai vandenyje arba radijo bangos ore). Tiesą sakant, tai pakankamai akivaizdu ne tik čia, bet ir Konstitucinio Teismo nutarime dėl Pilietybės įstatymo konstitucingumo, taip pat menkiau formalizuotuose šio Teismo aplinkos figūrantų paaiškinimuose apie dvigubos pilietybės įgijimo peripetijas, o ypač - forsuotai klaidinant šiuo klausimu LR prezidentą.
Ne vienas Konstitucinio Teismo sprendimų sukėlė dideles abejones tarp žmonių, tačiau pilietybės klausimu pateikti išaiškinimai ir paaiškinimai paskatino didelį visuomenės susipriešinimą, pažeidė nusistovėjusį interesų balansą. Iš tiesų šiuo atveju nustebino Konstitucinio Teismo sprendimus ginančių argumentų seklumas ir nesugebėjimas įsiklausyti į kontrargumentus; pastarieji paprasčiausiai iki šiol yra ignoruojami. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas tebesiginčija su paties sau sugalvotais labai jau palengvinto pavyzdžio arba akivaizdžiai klaidingais neva kontrargumentais, apdairiai apeidamas tuos oponentų iškeltus klausimus, į kuriuos, kaip atrodo, nėra pajėgus atsakyti. Ko daugiau čia: piktos valios ar intelektualinio nususimo, kuris neišvengiamai įsivyrauja uždaroje klanų/šeimų paveldimos įtakos aplinkoje? Šiaip ar taip, migla čia pučiama į akis gana dažnai ir gausiai, o kartais tiesiog pameluojama.
Konstitucijos 12 str. nurodo: ,,Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Kuria šio straipsnio dalimi yra pažymimas, kaip teigia E.Kūrio pasekėjai, dvigubos pilietybė galimybės retumas, ultraunikalus tokios galimybės pobūdis? Kaip jau yra tekę ne kartą rašyti (žr.: čia ir čia), formuluotė ,,įstatymo numatytas atskiras atvejis“ kaip tik nurodo į tipinį standartizuotą atvejį, apimantį didesnę ar mažesnę grupę žmonių. Savo ruožtu įstatymas jokiu pavidalu neriboja tokio tipinio atvejo skaitlingumo, taip sakant, jo kiekybinės sudėties. Nėra tekę apskritai girdėti apie tokią įstatymų leidybos praktiką (išskyrus galbūt Raudonąją Knygą), kai įstatymas yra orientuojamas į reiškinio retumo statuso apibrėžimą. Kaip tik priešingai, - pagal savo esminę intenciją įstatymas apibrėžia visuotines žmonių bendrabūvio sąlygas, iš visų reglamentacijos taisyklių kaip tik įstatymas išsiskiria kategoriniu visuotinumu, taigi net ir numatomos įstatyme išimtys turi visuotinį pobūdį. Vienu iš svarbiausių teisinės visuomenės principų yra įstatymo visuotinumas arba, jeigu norite, jo formalumas. Įstatymas tiesiogiai nesikreipia nei į Joną, nei į Petrą, bet apibrėžia tipines poelgių, statuso ir atsakomybės aplinkybes. Taigi jeigu Pilietybės įstatymas ir kelia kažkokias abejones, tai būtent ta savo dalimi, kuria numatoma galimybė suteikti pilietybę tam ar anam ,,už ypatingus nuopelnus“, taigi įvertinant žmogaus individualų įnašą, unikalias pastarojo pastangas, apeliuojant į jo išskirtinumą, retumą, nepakartojamumą. Reikalas tas, jog tokios turiningos nuorodos kaip ,,ypatingi nuopelnai“ nėra pavaldžios įprastai formalizacijai ir tipizacijai, todėl jų pagrindu neretai kaip tik yra įtvirtinama savivalė ir politinė korupcija, suveši dvaro papročiai ir nesuvaldytas subjektyvumas.
LR prezidentas V.Adamkus, vetuodamas gana pažangų esamomis sąlygomis Pilietybės įstatymo naujosios redakcijos projektą, rėmėsi minėtuoju Konstitucinio Teismo nutarimu, primestais kvazipaaiškinimais ir vadinamųjų ekspertų rekomendacijomis. Tačiau prezidentas nebuvo tikslus pareikšdamas, jog tokiu savo apsisprendimu jis ,,stoja Konstitucijos pusėje“. Žinoma, čia dar galima klausti: apie kokią Konstituciją eina kalba, galbūt turima galvoje nepatvirtinta ES Konstitucija, o galbūt prezidentas kalbėjo žavėdamasis kokios nors kitos šalies, tarkime, Izraelio, Rusijos Federacijos etc. Konstitucija? Savo ruožtu jau LR Konstitucijos preambulėje labai aiškiai pažymima, jog Lietuvos valstybės kūrėja yra etninė lietuvių tauta, taigi, žiūrint iš šio taško, bet koks bandymas apriboti pilietybės įgijimo sąlygas lietuvių kilmės asmenimis gali būti vertinimas kaip esmiškai antikonstitucinis nusiteikimas. Lengvai įsivaizduoju, jog ne vienam ,,pažangiečiui“ tokia Lietuvos valstybės kilmės konstitucinė apibrėžtis kelia abejonių, tačiau šiuo atveju kalbame tik apie tai – laikomasi LR Konstitucijos raidės ir dvasios, ar galiojančios Konstitucijos nuostatos yra paprasčiausiai paminimos.
Toje pačioje spaudos konferencijoje, kurioje prezidentas V.Adamkus deklaravo savo ištikimybę abstrakčiai konstitucijai, JE taip pat pareiškė, jog esą nesibaimina jokių kritinių išpuolių prieš save, nes neva jį vis tiek išteisins istorija. Nebūčiau dėl to labai tikras. Tramdydamas kritinį patosą, vis tik leisiu sau pastebėti, jog būdami nepakankamai dėmesingi dabarčiai drauge galime prarasti istorijos perspektyvas. Jeigu vietoj Lietuvos Tėvynės, palaipsniui stos, formuosis ir įsisteigs vienokio ar kitokio pavyzdžio paulauskynė, neliks jokios atminties nei apie Valdą Adamkų, nei apie kitus šiandien gražiai plunksneles papūtusius veikėjus, atmintis apleis ir visais kitais atvejais.. Tokioje teritorijoje Nr ... dar ilgai išliktų įsitvirtinusių klanų bruzdesys dėl įtakos, galios ir pinigų, tačiau istorija dingtų suvis kaip buvusios vasaros sapnas...
