Dirbtinis separatizmas
Atrodo, kad dabar jau galima galutinai palaidoti projektą skambiu pavadinimu „Novorosija“. Vadinamieji separatistai rytų Ukrainoje (Kijevas oficialiai juos įvardija kaip teroristus) nėra galutinai įveikti, tačiau jų veiksmai rodo, kad rytų Ukrainos „valstybingumas“ neturi perspektyvų. Suprantama, „Novorosijos“ idėja pirmiausia žlugo dėl to, jog Maskva pamatė, kad su šiuo projektu susiję lūkesčiai nepasiteisino (apie tai plačiau bus kalbama kitame skyriuje). Be tiesioginio Kremliaus palaikymo, o ypač be tiesiogiai pritaikomos vizijos „separatistų“ užimtos teritorijos skęsta anarchijoje.
Lapkričio 2 dieną separatistų išrinktą valdžią vis dar bandoma įteisinti panaudojant tam Minsko kontaktinės grupės formatą, tačiau klausimų kelia ir šio formato efektyvumas. Dėl suprantamų priežasčių Kijevas neplanuoja pripažinti vadinamųjų separatistų derybų šalimi. Pats Minsko formatas irgi stipriai stringa. Galima priminti, kad buvo planuota, jog ši grupė vėl sės prie derybų stalo gruodžio pradžioje, tačiau suplanuotas susitikimas vis būdavo atidėliojamas. Galiausiai Minsko grupės susitikimas įvyko gruodžio 24 dieną, tačiau per šį posėdį pavyko susitarti tik dėl apsikeitimo belaisviais tarp Ukrainos pajėgų ir separatistų. Kitas derybų raundas turėjo įvykti gruodžio 26 dieną, tačiau jo taip ir nesulaukta. Dabar vėl nurodomos skirtingos galimų derybų datos.
Situaciją apsunkina tai, kad vienybės nėra ir tarp pačių vadinamųjų separatistų ir jų „valdžios atstovų“. Pastebėta, kad per pastarąjį pusmetį įvyko savotiška „separatistų vadovų“ rotacija. Maskvos pastangomis buvo atšaukti arba tiesiog likviduoti tokie įsimintini veikėjai kaip atamanas Kozicynas, karingasis Igoris Strelkovas-Girkinas, kuris grįžo į savo gimtąją Maskvą ir dalina ten skandalingus interviu, ar Igoris Bezleras, pramintas „Besu“ (t. y. kipšu). Vieno iš nedaugelių liberalių Rusijos leidinių „Novaja gazeta“ publikacijoje teigiama, jog šiuos valymus prižiūri pats buvęs pilkasis Kremliaus kardinolas – „valdžios vertikalės“ ideologas Vladislavas Surkovas. Teigiama, kad jam pavestas uždavinys „įstumti“ separatistines teritorijas atgal į Ukrainą (bet ne dėl to, kad Kremliuje kam nors būtų pabudusi sąžinė).
Kaip ir minėta, didžiausia problema vadinamose separatistinėse teritorijose yra faktinė anarchija. Cituojamoje „Novaja gazeta“ publikacijoje pažymima, kad lapkričio 2 dieną „išrinktas“ „Donecko liaudies respublikos“ ministras pirmininkas Aleksandras Zacharčenka, kuriam iš esmės paskirtas visų separatistų rytų Ukrainoje vado vaidmuo, neturi jokio ypatingo autoriteto nei Maskvos, nei vietinių „kovotojų“ akyse. Pažymima, kad jis nesusitvarko su „taikaus gyvenimo“ stadija – regionas gyvena visiškos ekonominės stagnacijos sąlygomis (tačiau vargu ar dėl to reikėtų kaltinti vien A. Zacharčenką – dabartinėje neaiškioje situacijoje Donbaso regionas apskritai neturi jokių ekonominių perspektyvų).
Fiksuojama ir susirėmimų tarp pačių separatistų, kurie šeimininkauja užgrobtose teritorijose. „Novaja gazeta“ duomenimis, didžiausia kovinė separatistų grupuotė (apie 10 tūkst. kovotojų) yra „Oplot“. Ji yra susijusi su A. Zacharčenka (kartais vadinama jo asmenine gvardija), tačiau ir šioje struktūroje atsirado kelios grupuotės, kurios paklūsta „centrui“ tiek, kiek pačios to nori. Tokioje situacijoje vadinamąją „Novorosiją“ geriausiai galima būtų apibūdinti kaip „juodąją kriminalinę skylę“ su didele ginklų koncentracija.
Rusijos pozicija
Prisiimti atsakomybę už jos pastangomis tapusį separatistiniu Donbaso regioną nenori ir pati Rusija. Vis dar sunku tiksliai pasakyti, kam apskritai Kremliui prireikė „Novorosijos“ projekto. Įtikimiausios atrodo kelios versijos.
Tikėtina, kad Maskva buvo įaudrinta Krymo užgrobimo sėkmės. Kremlius tikėjosi taip pat lengvai pavergti ir didžiąją dalį rytų Ukrainos, kas leistų vėliau kelti klausimą apie šalies federalizaciją, iš esmės pavertus rytinę kaimyninės valstybės dalį savo įtakos agentu, kuris stabdytų bet kokias Ukrainos pastangas integruotis į Europos Sąjungą bei NATO ir trukdytų kelti Krymo grąžinimo klausimą tarptautiniu lygmeniu.
Kita versija yra pragmatiškesnio pobūdžio. Pagal ją Rusijai reikėjo dalies rytų Ukrainos teritorijos kontrolės tam, kad ji turėtų koridorių į Krymą ir galėtų užtikrinti susisiekimą su pusiasaliu sausumos keliu bei jo aprūpinimą.
Taip pat gali būti, jog teisingos yra abi versijos – pirmoji kaip maksimalus, o antroji – kaip minimalus planas.
Beje, „rusiškam Krymui“ sunkiai sekasi gyventi atskirai nuo Ukrainos. Kijevas po truputį pradeda atjungti nekontroliuojamą teritoriją nuo aprūpinimo gėlu vandeniu bei elektros energija ir demonstruoja savo galimybes kitaip apsunkinti gyvenimą Rusijos kontroliuojamam pusiasaliui. Šiuo atveju koziriai yra Kijevo rankose.
Akivaizdu ir tai, kad nė vieno iš minėtų planų Maskvai įgyvendinti taip ir nepavyko. Dabar Kremliaus netenkina net įšaldyto konflikto situacija, nes tokiu atveju, kaip rodo patirtis su Pietų Osetija, Abchazija ar Padniestre, visa ar beveik visa finansinė tokių nepripažintų teritorijų našta gula ant Rusijos pečių. Prieš pusmetį toks variantas dar galėjo būti svarstomas, nes „pilkosios zonos“ Ukrainos rytuose irgi galėtų vykdyti šalies integracinių galimybių apribojimo funkciją, o dabar, kai Vakarų pasaulio sankcijos ir krintanti naftos kaina sudrebino Rusijos ekonomiką, Maskva tiesiog negali sau to leisti.
Visa tai verčia Rusiją galvoti apie atsitraukimo kelius. Atrodo, jog priimtas sprendimas, kad geriausia išeitis šiuo atveju būtų Donbaso regiono „įstūmimas“ atgal į Ukrainą (t. y. į finansinę ir ekonominę Kijevo atsakomybės zoną), lygiagrečiai diktuojant pagal galimybes savo sąlygas. Tos sąlygos, pavyzdžiui, galėtų būti: ypatingas Donbaso regiono statusas (plati autonomija), reikalavimas deleguoti regiono atstovus į visas centrines Ukrainos valdžios struktūras ir suteikti jiems veto teisę (kad reikalui esant jie galėtų stabdyti sprendimus dėl Ukrainos integracijos į Vakarų pasaulio ekonomines ir gynybines struktūras ar vetuoti su Krymu susijusius klausimus). Kad Maskva bando kelti tokius reikalavimus, yra pareiškęs kontroversiškai vertinamas Ukrainos politikos veikėjas Tarasas Čornovilas.
Ukrainos pozicija
Tačiau Kijevas neskuba žaisti pagal Maskvos taisykles, juolab kad dėl aštrios finansinės krizės Rusijos pozicija nėra tokia stipri, kaip buvo anksčiau. Beje, Ukrainos finansiniai reikalai irgi yra prasti (tačiau ji, skirtingai nei Rusija, gali tikėtis tarptautinių organizacijų pagalbos), tad Kijevas taip pat neskuba prisiimti atsakomybės už sugriautą Donbaso regioną. Žinoma, Ukrainoje niekas viešai nepasakys, kad šaliai būtų geriau atsikratyti šios teritorijos, tačiau centrinė valdžia užėmė visiškai teisingą ir, ko gero, vienintelę logišką poziciją šioje situacijoje – finansiniai įsipareigojimai vykdomi tik Ukrainos pajėgų kontroliuojamose teritorijose.
Kijevas taip pat vertina „Donecko liaudies respubliką“ ir „Luhansko liaudies respubliką“ (taip ir nesukurtos „Novorosijos“ pagrindas) kaip teroristines organizacijas, o tai reiškia, kad šių separatistinių darinių atstovai negali būti laikomi lygiaverčiais derybininkais.
Taip pat reikia suprasti, kad, nors regione paskelbtos paliaubos, karinė situacija vis dar tebėra labai įtempta. Ukrainos žiniasklaida vos ne kiekvieną dieną praneša apie separatistų veiksmus, pažeidžiančius susitarimą dėl ugnies nutraukimo. Todėl apie bet kokius politinius sprendimus, susijusius su situacija, kalbėti dar anksti, nes jie gali turėti prasmę tik realios, stabilios taikos atveju.
Norisi tikėti, kad Kijevas supranta, jog laikas iš esmės yra jo pusėje, o Rusijos, kaip šalies agresorės, pozicija turėtų būti ignoruojama. Žvelgiant į ateitį reikėtų galvoti apie Donbaso regiono reintegracijos į Ukrainą strategiją, kurią bus įmanoma realizuoti tik tuomet, kai Kijevas atgaus visišką šios teritorijos kontrolę. Tikėtina, kad tai gali pavykti padaryti, nes paprasti Donbaso žmonės ir taip jau pajuto visą gyvenimo su separatistais „smagumą“, o Maskva, kaip buvo minėta, turi vis mažiau noro palaikyti Donbaso „nepriklausomybės kovas“.
