Amerikiečių patriotizmas, ypač savo vėliavų gausa ir holivudiniais vaizdiniais, iš tiesų gali pasirodyti išskirtinis ir daug kam kelti pavydą. Mano manymu, amerikiečių patriotizmas yra specifinis dėl dviejų priežasčių, būdingų iš esmės tik Amerikai. Pirmiausia tai kokybine prasme naujoviškos visuomenės, kuri nesiremia tradiciniu europietišku tautiškumu ar nacionalizmu, sukūrimas.
Antra – tai išskirtinis Amerikos dominavimas pasaulyje, galia ir stulbinanti istorinė sėkmė.
Apie amerikiečių patriotizmą daug rašė Samuelis Huntingtonas, Harvardo universiteto politikos mokslų profesorius, kuris sukūrė „civilizacijų konflikto“ idėją, nagrinėjo „demokratijos bangas“ (tarp jų „trečioji banga“, kuriai priskirtinas Sovietų Sąjungos subyrėjimas), taip pat perspėjo, kad dabartinė Amerikos „ispanizacija“ gali visiškai pakeisti Amerikos „esmę“. Savo naujausioje knygoje „Who Are We?“ („Kas esame mes?“) jis teigia, kad Amerikos patriotizmas ir amerikietiškumo supratimas yra labai komplikuotas, kad amerikiečiai tampa tikrais patriotais tik ištikus krizei (pavyzdžiui, Rugsėjo 11-ąją). Taip pat jis pabrėžia anglosaksiškas bei protestantiškas vertybes ir mano, kad Amerika nėra ir neturėtų būti tautų katilas, kuriame skirtingos dalys maišosi lygiavertėmis proporcijomis. Jo manymu, jei dauguma Amerikos migrantų būtų buvę ispanai, Amerika būtų Meksika.
S. Huntingtonas suskirstė patriotizmą į rasinį, etninį, religinį ir vertybinį. Anot jo, pirmieji trys patriotizmo aspektai istoriškai Amerikoje tapo kur kas mažiau reikšmingi nei tradicinėse valstybėse, kuriose vyrauja viena tauta, rasė ar religija. Amerikiečiai jau negali savęs apibrėžti kaip anglai, baltieji ar „europiečiai“. Be abejo, krikščionybė Amerikoje vaidina kur kas svarbesnį vaidmenį nei Europoje, tačiau yra didelis skirtumas tarp apie 20 proc. katalikų (daugiausia italų, lenkų, airių ir meksikiečių) ir daugiau kaip 60 proc. protestantų, susiskaldžiusių į bent dešimt didesnių ir šimtus mažesnių denominacijų. Netgi anglų kalbos vienvaldystei kelia grėsmę ispanų kalbos plitimas (jau dabar per 13 proc. amerikiečių yra „ispanų“ („latinų“) kilmės, tačiau tarp nepilnamečių jų jau apie 20 proc. ir net neabejotina, kad amžiaus viduryje bent ketvirtadalis JAV gyventojų bus „latinai“.
Taigi kas belieka Amerikai? Ogi Nepriklausomybės deklaracija:
„Mes laikome šitas tiesas esant savaime suprantamomis, kad visi žmonės (vyrai) yra sukurti lygūs... Ir visi jie turi nepažeidžiamas Teises į Gyvybę, Laisvę ir Laimės Siekimą.“
„Mes, Žmonės Jungtinių Valstijų, tam, kad sukurtume geresnę Sąjungą įtvirtinti Teisingumą, užtikrinti vidinę Ramybę, pasirūpinti bendra gynyba, skleisti bendrą (socialinę) Gerovę ir užtikrinti Laisvę sau ir savo Palikuonims, paskelbiame ir sukuriame šitą Konstituciją Jungtinėms Amerikos Valstijoms.“
Taip, „Žmonės“ yra parašyta didžiąja raide, taip pat ir „Teisės“, o vienintelis iš viso konstitucinio teisių ir tikslų sąrašo punktų, parašytas mažosiomis raidėmis, yra „bendra gynyba“.
Nors šių tekstų žodžiai nepasikeitė, tačiau istoriškai keitėsi jų samprata. „Vyrai“ kažkada būtent ir reiškė vyrai, savaime suprantama, baltieji protestantai ir kartais tik „tikri vyrai“ – tie, kurie moka rašyti ir turi bent jau kokį dviejų aukštų namą, kelis hektarus žemes ar bent jau savo parduotuvę.
Per paskutinius penkiasdešimt metų Amerika labai pasikeitė. Nors Johnas F. Kennedy 1961 m. tapo pirmuoju ir paskutiniu prezidentu kataliku, tačiau Amerikos politinio elito tautinė, rasinė ir religinė sudėtis labai paįvairėjo. Amerikiečiai, nusakydami savo tapatybę ėmė mažiau priešinti save vieni kitiems (žydams, katalikams ar airiams) ir pradėjo daugiau laikyti save būtent amerikiečiais. Rugsėjo 11-oji dar labiau sustiprino šią tendenciją.
Taigi amerikiečių patriotizmas visų pirma grindžiamas jau minėtų vertybių išpažinimu. Demokratija, laisvė, savivalda, žmogaus teisės – būtent su šiais žodžiais daugeliui amerikiečių asocijuojasi jų vėliava.
Amerikiečių patriotizmo santykis su istorija yra gana komplikuotas. Lietuva (ar kita kuri tautinė valstybė), kuri Žalgirio mūšyje, per XIX amžiaus sukilimus, Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją stovėjo vienoje barikadų pusėje, turi gana vientisą istorijos sampratą – „mūsų“ (gerųjų) kova su visokiais okupantais (blogio jėgomis). Amerika, ko gero, teturi tris istorinius įvykius – Nepriklausomybės karą, Antrąjį pasaulinį karą ir pirmuosius žmogaus žingsnius Mėnulyje, kuriuos beveik visi amerikiečiai galėtų švęsti. Tačiau ir šie įvykiai yra apkartinti. Nepriklausomybės karas neišlaisvino vergų ir sustiprino indėnų genocidą. Per Antrąjį pasaulinį karą japonų kilmės amerikiečiai buvo uždaryti į specialias stovyklas, o beveik tuo pačiu metu apie milijonas „meksikiečių“ (dalis kurių buvo Amerikos piliečiai) buvo išsiųsti atgal į Meksiką dėl didžiosios depresijos metu atsiradusio didelio nedarbo. Pilietinis Šiaurės-Pietų karas skaudžiai palietė visą Ameriką, ypač pietines valstijas, kurios iki šiol jaučiasi pralaimėjusios. Ką jau kalbėti apie Vietnamą, Vatergeito skandalą ir dabartinį Irako karą.
Tačiau reikia aptarti ir antrąjį Amerikos patriotizmo išskirtinumą – klestinčios supervalstybės patriotizmą, kažkada būdingą bent daliai Tarybų Sąjungos piliečių. Lietuviai irgi labai patriotiškai remia savo nacionalinę krepšinio komandą ir su ja tapatinasi, bet visai kitaip traktuoja, tarkim, futbolo rinktinę. Lengva būti patriotu, kai komandai sekasi ir ji yra viena geriausių pasaulyje. Amerikiečiai puikiai supranta savo valstybės statusą pasaulyje ir žino, kad yra „geriausi“ beveik visose srityse. Kitų šalių patriotai gali tik sakyti, kad „mūsų alus skaniausias, o merginos gražiausios“, o amerikiečiai gali pridurti, „kad mūsų gyvenimo būdas yra geriausias ir patogiausias“. Jie puikiai mato, kaip iš viso pasaulio degančiomis akimis į Ameriką plūsta imigrantai ir kaip daugumos jų gyvenimo tikslas yra gauti žaliąją kortelę. Pusmetį Paryžiuje ar Madride pagyvenę Amerikos studentai pamato Europos universitetų kokybę, biurokratiją, žemesnę verslo paslaugų kokybę ir vietinį jaunimą, traukiantį į Holivudo filmus. Kas šeštas britų ir kas dvidešimtas vokiečių jaunuolis emigruoja – daugiausiai į Ameriką.
Išvada, taikintina Lietuvai: niekas taip neskatina patriotizmo kaip sėkmė ir didžiavimasis savo laimėjimais. Geriausia strategija – stengtis būti bent jau Europos statistinių lentelių viršūnėse visose srityse – pagal BVP, nedarbą, oro užterštumą, keliuose žūvančių žmonių skaičių, visuomeninio transporto kokybę, mokesčių sistemos pažangą, kino filmus, vidurinių mokyklų ir universitetų prisitaikymą globalizacijos epochoje, biudžeto deficitą (tiksliau, perteklių), policijos, medicinos ir viso biurokratinio valdymo aparato kainos ir kokybės santykį. Lietuvoje, kaip ir Amerikoje, dabar niekas to netrukdo daryti. Tiesiog amerikietis mano, kad naujausios technologijos ir naujausias menas bus sukurtas kokio nors amerikiečio (ir savęs klausia „ar tai būsiu aš ?“), o lietuvis irgi galvoja, kad tai bus sukurta kokio nors amerikiečio (ir žino, kad „tai būsiu ne aš“).
Ignas Brazauskas: Nematytoji Amerika. Šiek tiek istorijoshttp://www.omni.lt/index.php?base/z_331725
