Lietuvos Seimas visiškai neseniai ratifikavo Europos Sąjungos Reformų sutartį. Buvo apsieita be platesnės informacinės kampanijos, priimant nutarimą net nebandyta atsiklausti piliečių valios. Nejučia net kyla įtarimas, kad vargu ir ar patys Lietuvos politikai yra įsigilinę į sutartį.
Tačiau kokiem velniam to gilinimosi ir reikia, juk anksčiau priimdavom kiekvieną nurodymą iš Maskvos, o dabar aklai paklūstam ir Briuselio valiai? Juk mums net nekyla tokie klausimai, kurie kamavo Lenkiją, t.y. ar naujoji ES Reformų sutartis, kuri iš esmės yra nežymiai modifikuota ES Konstitucijos versija, nepažeis pamatinio Konstitucijos viršenybės principo. Šiuo klausimu nebuvo jokių rimtesnių diskusijų.
Nekilo net ir noras kreiptis į Konstitucinį Teismą, kuris išaiškintų, ar Reformų sutartis neprieštarauja mūsų Konstitucijos, kuri vis dar yra aukščiausias šalyje galiojantis teisinis aktas, normoms. Juk 7 Konstitucijos straipsnis skelbia, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
Verta pastebėti, kad vokiečiams ir čekams tokių klausimų iškilo ir jie ES Reformų sutarties atitikimą nacionaliniams teisės aktams svarstys teismuose. Deja, atrodo, kad mūsų parlamentarai vadovaujasi principu, kam galvoti pačiam, jei už mus jau pagalvojo Briuselis.
Juk ES Reformų sutartis - dar vienas žingsnis federacinės Europos link. Akivaizdu, kad ES jau seniai nėra tik tarptautinė organizacija - tai viršvalstybinis politinis darinys, pamažu perimantis vis daugiau funkcijų, kurias iki šiol atliko nacionalinės valstybės. Taigi šiuo atveju verta svarstyti, su kokiais iššūkiais nacionalinės valstybės susiduria XXI a. pradžioje? Kokia jų ateitis?
Nacionalinės valstybės gimimas
Kaip teigia Amerikos katalikiškojo universiteto istorijos profesorius Jerry Z.Mulleris, šiandien dauguma žmonių apie nacionalinę valstybę galvoja kaip apie tam tikrą natūralią politinės asociacijos formą, o imperijas laiko kažkokia anomalija. Bet peržvelgus istoriją greičiausiai visiškai priešingas teiginys atrodytų esantis arčiau tiesos.
Dauguma žmonių įvairiais istorijos tarpsniais gyvendavo imperijose, tad nacionalinės valstybės greičiau išimtis nei taisyklė. Etnonacionalizmas, kuris iš esmės ir paskatino nacionalinių valstybių kūrimąsi, buvo natūralus modernizacijos kūrinys. Karinė konkurencija tarp valstybių reikalavo, kad vyriausybės kauptų kuo daugiau resursų ir skatintų ekonomikos augimą. Savo ruožtu ekonomikos augimas itin priklausė nuo žmonių raštingumo ir gebėjimo tarpusavyje lengvai komunikuoti. Tai suprasdami valdovai ėmė skatinti švietimą ir bendrą kalbą, kuria kalbėtų visi tam tikros teritorijos gyventojai.
Tokia praktika atvedė prie konfliktų dėl kalbos ir bendruomenių galimybių. Viena kalba šnekantys individai ėmė jausti bendrumo jausmą ir apibrėždavo savo tapatybę per priešpriešą kitoms bendruomenėms. Jausdami, kad tam tikrame teritoriniame darinyje jau vyrauja vienos etninės grupės atstovai, jie pamažu ėmė reikalauti, kad būtų sukurta sava valstybė, kurioje jie vieni galėtų jaustis kaip šeimininkai.
Negana to, modernios valstybės kūrimasis ir rinkos ekonomikos skatinama sparti urbanizacija silpnino tradicinius žmonių tarpusavio ryšius - priklausomybę socialinei klasei, šeimai, klanui, gildijai ar Bažnyčiai. Atsirandantį tapatybės vakuumą greitai užpildydavo naujos saviidentifikacijos formos, dažniausiai apibrėžiamos etniniu pagrindu. Taip pamažu kūrėsi nacionalinės valstybės.
Globalizacijos cunamis
Atrodo, kad šiuo metu nacionalinės valstybės vaidmuo pasaulyje silpnėja, o vis didesnę galią įgyja įvairios viršvalstybinės organizacijos bei transnacionaliniai veikėjai, nepriklausantys nuo jokios teritorijos bei galintys lengvai iš vienos vietos judėti į kitą. Visa tai neatsiejama nuo globalizacijos proceso, naikinančio ribas tarp valstybių.
Kaip pastebėjo filosofas George'as H.von Wrightas, nacionalinė valstybė pamažu irsta, o ardomosios jėgos yra transnacionalinės. Plintant laisvajai rinkai, valstybės verčiamos atleisti stabdžius ir imtis visuotinės liberalizacijos. Visa tai lemia, kad nacionalinės valstybės praranda galią kontroliuoti pasaulyje vykstančius procesus, o juk pirminis šio darinio tikslas kaip tik ir buvo siekis chaosą paversti tvarka.
Iš Lenkijos kilusio Lidso universiteto profesoriaus Zygmunto Baumano teigimu, tvarkos įvedimas yra neatsiejamas nuo gebėjimo ginti savo teritoriją nuo iššūkių, kuriuos iš išorės ir vidaus meta kiti tvarkos modeliai. Globalizacijos eroje tampa nebeaišku, kam tarnauja nacionalinės vyriausybės -visuomenei ar transnacionalinėms korporacijoms, kurios įgijo iki šiol dar neregėtą galimybę šantažuoti valstybes ir reikalauti išskirtinių sąlygų visuomenės sąskaita. Antraip grasinama persikelti į pigesnės darbo jėgos valstybes.
Kaip pastebi Noamas Chomsky, Masačusetso technologijos instituto profesorius, valstybėse nuolat mažėja parlamento vaidmuo priimant sprendimus, nes kad ir kokią politinę jėgą išrinktum, už jos stovės tų pačių verslo korporacijų interesai. Nacionalinės valstybės šiuo metu verčiamos taikytis prie rinkos ir joje veikiančių korporacijų užgaidų, o ne verslas verčiamas prisiimti socialinę misiją ir tarnauti valstybei bei jos gyventojams. Valstybės tampa Pasaulio banko ar Tarptautinio valiutos fondo įkaitėmis ir yra priverstos palikti savo piliečius laisvosios rinkos "nematomos rankos" malonei.
Negana to, nacionalinių valstybių įtaką dar labiau mažina spartėjanti regioninė integracija. Europos istorijoje labai gilų randą paliko XX a. siautę du pasauliniai karai. Pagal plačiai paplitusį teiginį, tiek 1914 m., tiek 1939 m. europiečiai su ginklais vienas prieš kitą kilo vedami nacionalistinių motyvų. Tad po to, kai pragaištinga karo lavina nuniokojo Europą antrą kartą, buvo nuspręsta, kad nacionalizmas yra bene pagrindinis pavojus taikai Senajame žemyne klestėti. Pokario dešimtmečiai matė iki tol istorijoje dar neregėtą bandymą integruotis ir susisaistyti transnacionalinių institucijų, įtraukiančių kiek galima daugiau valstybių, tinklu. Taip buvo sukurta Europos Sąjunga, kuri po Sovietų Sąjungos žlugimo į savo transnacionalinius rėmus įtraukė ir daugumą buvusių Rytų bloko valstybių. Iš esmės ES gimimo priežastis, Z.Baumano žodžiais tariant, yra įsitikinimas, kad pavienės valstybės nėra visavertės kariniu, ekonominiu ir kultūriniu požiūriu.
Tokį nevisavertiškumo kompleksą ypač buvo galima pajusti Lietuvai ir kitoms posovietinėms šalims stojant į ES. Tuo metu nuolat buvo kartojama mantra, jog stojimas į ES reiškia grįžimą į Europą, iš kurios mus esą pagrobė sovietiniai tironai. Bet mąstant blaiviai narystė ES jokiu būdu negali būti europietiškumo kriterijus. Tačiau, kaip teigia Z.Baumanas, iš komunistinės supervalstybės gniaužtų išsiveržusios šalys kovojo vien dėl to, kad atgautą sprendimų priėmimo laisvę panaudotų politinei, ekonominei ir karinei laisvei ištirpdyti bendroje ES rinkoje ar kariniame NATO aljanse.
Nacionalizmo svarba išlieka
Nors nacionalinė valstybė pamažu silpnėja, paties nacionalizmo svarba, priešingai nei teigė kai kurie ekspertai, išlieka. Užtenka pažvelgti į tą pačią ES, kuri, nepaisant visų pastangų įgyvendinti koordinuotą politiką, nesugeba susitarti esminiais klausimais, tarkime, nesutariama dėl bendros energetinės, bendros užsienio ir saugumo politikos. Tai tik rodo, kad ES, nors ir ribodama šalių narių suverenitetą bei galimybę joms pačioms spręsti savo likimą, vis dar tėra nacionalinių valstybių forumas, iš kurio nacionalinių interesų veiksnys nėra pašalintas.
Kita vertus, pastaruoju metu vis labiau įsigali daugiakultūriškumo politika, galinti atvesti prie naujų etninių konfliktų. Ši politika, papildyta dosnios gerovės valstybės išmokomis, leidžia imigrantams išvengti integracijos į visuomenę. Taip valstybėse gimsta savotiškos etninės salos, kurios yra tarsi penktoji kolona, naikinanti valstybės suverenitetą bei graužianti kultūrinius nacionalinės valstybės pamatus.
