Kol vieni groja prėską, ant „saugios“ ribos tarp pop ir alternatyvos balansuojančią muziką ir skundžiasi, kad jos Lietuvoje niekas nesupranta (skundžiasi programiškai, nepriklausomai nuo to, kiek žmonių ateina į jų pasirodymus), kiti ramiai tyrinėja jiems asmeniškai įdomias garso teritorijas ir apie tariamai beviltišką šalies muzikos rinkos situaciją praktiškai nekalba. Po to, be abejo, neišvengiamai atsiranda pasekėjų, bendraminčių bei imitatorių, ir tada (jau visai kitų žmonių) paskelbiama, kad prasidėjo „nauja banga“, „sugrįžimas“, „atgimimas“ ar dar koks nors grandiozinis reiškinys.
Laimei, vilniečių grupė „.D.S..“ kol kas yra bene vieninteliai savo lygoje. Ir jau yra pastebėti, nors atėjo į nepriklausomo roko sceną kažkaip tyliai ir nepretenzingai. Aš, pavyzdžiui, apie „vienintelę lietuvišką post-roko grupę“ sužinojau tik iš šių metų festivalio „MountainRock“ pranešimo (nors jie koncertavo ir praėjusios vasaros „alternatyvos“ festivaliuose „Zoofest“ ir „Padarom“). O sužinojęs ir susidomėjau – kas tai per „vienintelė“ grupė, apie kurią iki šiol nieko negirdėjau.
Beveik tuo pat metu ar net šiek tiek anksčiau, atrodo, susidomėjo ir kiti žmonės. Po pasirodymo „MountainRock“ „D.S..“ jau spėjo sugroti keletą koncertų, išleisti nedidelio tiražo debiutinį įrašą „Distance“ nepriklausomame leible „Charivari Records“ ir originaliausio repertuaro dėka užimti ketvirtą vietą Dovydo Bluvšteino kasmet rengiamame jaunų grupių konkurse „EuroRock“ (o tai reiškia, kad jie turėtų pasirodyti ir antrajame festivalio „Be2Gether“ dublyje šią vasarą).
Maža to, jie jau spėjo įrašyti medžiagą antram įrašui „Perception“, kuris tikriausiai taip pat bus išleistas ne pačiu didžiausiu tiražu. Beje, dėl lietuviškų muzikos leidybos realijų „.D.S..“ vaikinai irgi nelinkę dejuoti, vietoj to išnaudodami tas galimybes, kurias galima išnaudoti. Gal vėliau tų galimybių bus ir daugiau, bet šiandien yra tai, kas yra. Nepriklausomos muzikos pasaulyje „pasidaryk pats“ ideologija paremta leidyba ir platinimas savo jėgomis praktikuojami jau seniai. Šiaurės Amerikoje riboto tiražo įrašų (dažnai apipavidalinamų pačių atlikėjų) mini-industrija apskritai klesti. O kas Lietuvoje dažniausiai skundžiasi, kad čia beveik neįmanoma išleisti įrašą, jei negroji „popso“? Vėlgi, tie patys grojantys „beveik-popsą“, bet kažkodėl labai pamėgę „alternatyvos“ laikyseną.
Ką girdime pirmajame „.D.S..“ diske, kurio 100 (jei neklystu) kopijų kaip tik ir apipavidalintos ir įpakuotos pačios grupės narių (svarbiausią vaidmenį šiame procese, atrodo, vaidino gitaristas Andrius, kuriantis ir grafiką – į kartoninės disko dėžutės vidų įdėtas bukletas su keliais grafikos darbais; kažkaip smagu patirti tą pas mus vis retėjantį įrašo daiktiškumą)? Tai muzika, kuri vargu ar patiks mėgstantiems ekspresyvesnį indie, punk ar alternatyvųjį roką; visas įrašas – tai viena beveik pusvalandžio trukmės kompozicija įmantriu pavadinimu „Soundscapes/Distantscapes“, kurioje nėra vokalo, užtat yra daugybė tamsokų, abstrakčių ir labai techniškų ritminių bei melodinių struktūrų.
Tai muzika, kuri neturi tradicinių temų. Patys muzikantai viename interviu yra užsiminė, kad savo muzikoje siekia atsiriboti nuo ideologinio krūvio ir nuo paralelių su „gyvenamąja veikla“ apskritai. Sunku būtų paneigti, kad jiems tai pavyko. Todėl tie, kurie yra linkę klausytis muzikos „apie kažką“ ir klausydamiesi nori patirti atitinkamas aiškias emocijas (liūdesį, melancholiją, pykti, džiaugsmą ir t.t.), lengvai gali prasilenkti su „.D.S..“ muzikine „žinia“, judančia visiškai priešinga linkme. Būtent siekis išvengti konkretumo (o kartu, jų pačių žodžiais, ir banalumo) ir pagimdė šavotišką „vokalofobiją“. Tiesa, su geru abstrakčiu vokalu „.D.S..“ trijulė (gitaristas Andrius, bosistas Jurgis ir būgnininkas Rimas), mano nuomone, visgi galėtų skambėti dar įdomiau. Kita vertus, nežinia, ar Lietuvoje atsirastų daug vokalistų, kurie, kaip kokia Elizabeth Fraser iš „Cocteau Twins“, galėtų „išspausti“ iš savęs tokius neartikuliuotus garsus, kurie visgi būtų turtingesni už pačius sudėtingiausius ir poetiškiausius dainų tekstus. Sprendžiant iš to, kad po kelių bandymų groti su įvairiais vokalistais „.D.S..“ galutinai atsisakė šitos idėjos, rasti tokį balsą nėra lengva.
Vėlgi, vokalo nebuvimas, žvelgiant iš įvairių rakursų, gali būti ir privalumas, ir trūkumas. Be skambančio konkretaus žmogaus balso muzika sunkiau įsimena, jos klausymas reikalauja daug didesnių įsitraukimo pastangų bei koncentracijos. Tačiau kompozicines formas vokalo atsisakymas akivaizdžiai išlaisvina (dėl to didžioji post-roko dalis ir yra be vokalo, kuris roko muzikoje dažniausiai kaip balastą paskui save tempia įprastą struktūrą „kupletas-priedainis-kupletas“, nors tai ir nėra neišvengiama). Šioje muzikoje yra nemažai „draivo“, nors tai nevisai toks pat „draivas“, kokį turi, tarkim, „Flamingo“. Jį jauti labiau per atstumą, nei tiesiogiai, ir šia prasme įrašo pavadinimas „Distance“ yra labai tinkamas.
Beje, šiek tiek apie pačią sąvoką „post-rokas“. „.D.S..“ atveju, kaip prisipažįsta Andrius, tai yra veikiau neišvengiama duoklė klausytojų įpročiui kategorizuoti muziką. Šią kategoriją savo muzikai jie pritaikė jau tada, kai rado aiškią muzikinę kryptį. Iš dalies tokia klasifikacija yra teisinga, nes post-rokas dažniausiai suvokiamas kaip rokui būdingais instrumentais kuriama muzika, naudojanti kitokią muzikinę kalbą. Tačiau pagal skambesio intensyvumą „Distance“ yra artimesnis tam, ką jau įprasti vadinti kitais ne mažiau miglotais terminais – „post-metalu“ ar „progresyviuoju metalu“. Tai nekeista, nes grupės nariai neslepia simpatijų sunkiasvoriams „Tool“ ar „Isis“. O skambant kai kurioms ilgos kompozicijos dalims esi beveik įsitikinęs, kad girdi sunkų atmosferinį prog roką ar net space roką.
Kad ir kaip įvardintume jų muziką, „.D.S..“ muzika yra dar viena lietuviška muzikinė viltis. Kuo daugiau atsiras tokių vilčių, tuo didesnis bus optimizmas svarstant apie Lietuvos muzikos ateitį.
