Medininkų bylos nagrinėjimas pateikė staigmenų, tačiau vienintelis teisiamasis laisvės neišvydo. Apeliacinis teismas neišleido į laisvę nuo 2007-ųjų kalinamo Konstantino Michailovo (buv. Nikulino, - aut.past.). Tačiau Vilniaus apygardos teisme vykusi liudytojų apklausa pateikė staigmenų.
K. Michailovo nebe pirmas mėginimas išvysti laisvę vėl baigėsi nesėkme. Lietuvos apeliacinis teismas atmetė teisiamojo prašymą pakeisti kardomąją priemonę – kalinimą į lengvesnę, todėl latvis liko už grotų. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad vertindamas K. Michailovo kaltės įrodymų pagrįstumą padarytų spaudimą Medininkų bylą nagrinėjančiam Vilniaus apygardos teismui. Tuo metu pastarajame nuo ryto vykstanti liudytojų apklausa užminė mįslių.
Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys prokurorams leidžia įtarti, kad šį nusikaltimą padarė buvusios Sovietų Sąjungos ypatingosios paskirties milicijos būrio (OMON) smogikai iš Rygos, kurie liepos 30-ąją lankėsi Vilniaus OMON bazėje. Manoma, kad kita į Vilnių atvykusių Rygos OMON milicininkų grupė tą pačią naktį susprogdino sprogmenis prie buvusios Sovietų Sąjungos 42-osios divizijos štabo pastato L. Sapiegos gatvėje. Tačiau šiandien vykusios liudytojų apklausos metu paaiškėjo, kad vienas galimų žudikų kalbėjo lietuviškai.
Bendravo su žudikais?
Teisme paaiškėjo, kad vienas liudytojų greičiausiai matė kruvinųjų įvykių autorius ir su jais galimai bendravo. Liudytojas Antanas Naraškevičius žudynių naktį krovininiu automobiliu vyko iš Vilniaus į Minską. Privažiavęs Medininkus, pažiūrėjo į automobilyje sumontuotą laikrodį, kuris rodė 4:30 val. Postą privažiavo 4:35 val. Tuo metu jau buvę šviesu. Iš sienos saugotojų vagonėlio išėjo vyriškis, vilkėjęs nauja Lietuvos policijos uniforma. Pasak liudytojo, priėjusysis turėjo 7,62 mm kalibro Kalašnikovo automatą (AKM).
Netrukus iš vagonėlio išėjo dar du asmenys, kurie vilkėjo civiliais drabužiais. Liudytojas buvo įsitikinęs, kad bendrauja su teisėtai Medininkuose triūsiančiais Lietuvos muitininkais.
Vienas tariamas muitininkas lietuviškai paklausė, kur Antanas Naraškevičius važiuoja, kitas patikrino puspriekabę ir leido vykti. Tuo metu poste buvo tik viena lengvoji mašina, kuri stovėjo atokiau, o jos markės liudytojas neįsidėmėjo.
Vėliau paaiškėjo, kad liudytojo automobilį tikrinę asmenys nebuvo teisėti sienos saugotojai. Tad ką jie veikė žudynių naktį Medininkų pasienio poste tuo metu, kai jame, kaip manoma, vyko kruvina drama?
Vėliau liudytojui prokuratūroje buvo parodytos atpažinti nužudytų muitininkų ir policininkų nuotraukos. Vyriškio teigimu, tarp nužudytųjų nebuvo nė vieno panašaus į asmenis, kurie tikrino jo automobilį atmintiną 1991-ųjų liepos 31 naktį. Neatmestina, kad Naraškevičius, pats to nė neįtardamas, bendravo su Lietuvos pareigūnų žudikais tuoj po kruvinųjų įvykių, o vienas žudikų kalbėjo lietuviškai.
Sekė kariškius
Kitas liudytojas Juozas Lebežinskas teisme pakartojo tai, ką buvo sakęs bylą tiriantiems prokurorams, kai po kruvinųjų įvykių buvo praėję vos keli mėnesiai. J. Lebežinskas tvirtino 1991 metų liepos 29 ar 30 dieną apie 17 valandą važiavęs motociklu link Pikeliškių kaimo, esančio Vilniaus rajone netoli Paberžės. Netrukus pastebėjo stovintį didelį dengtą karinį sunkvežimį. Anot liudytojo, tai greičiausiai buvęs karinis “ZIL”. Automobilis buvo pažymėtas rusišku užrašu “Liudi”, reiškiančiu, kad jis skirtas vežti žmones. Kiek viduje buvo žmonių, liudytojas tvirtino nesuskaičiavęs, tačiau mano, kad jų buvo ne mažiau kaip 10-15, o greičiausiai apie dvidešimt.
Vyriškis tvirtino buvęs jaunas, aktyvus, jam buvo svarbi Lietuvos Nepriklausomybė, o tuo metu Lietuvoje siautėjo sovietų kariuomenė. Kadangi Lietuvos Aukščiausioji Taryba (AT) buvo išplatinusi prašymą gyventojams stebėti kariškių judėjimą ir duomenis pranešti specialiu AT telefono numeriu, vyriškis nutarė kariškius pasekti ir sužinoti, kur jie važiuoja.
Pasak, J. Lebežinsko, kariškiai iš pradžių važiavo Vilniaus link, o iš ten Lydos ir Minsko plento sankryžoje pasuko Minsko kryptimi, tai yra link Medininkų.
Uniformos priminė Lietuvos kariškių?
Kai iki Medininkuose buvusio muitinės posto liko pora kilometrų, J. Lebežinskas pastebėjo, kad jo sekamas automobilis stovi kelkraštyje. Greta stovėjo dar du kariški automobiliai.
Liudytojas negalėjo atsakyti, ar tai buvo OMON, ar kariškiai, mat nežinojo, kaip juos atskirti. “Man jie atrodė vienodai priešiškai nusiteikę prieš Lietuvą. Vilkėjo tamsiai žalios sodrios spalvos uniformomis. Na, tokiomis, kokias nešioja artileristai”, - pasakojo liudytojas. Jam uniformos buvusios panašios į mūsų šalies kariuomenės uniformas. Vyrai dėvėjo juodas beretes.
Vieno pavardės nenorėjusio skelbti šaltinio teigimu, panašiomis uniformomis neva vilkėdavo dalis tuometiniam Lietuvos krašto apsaugos departamentui pavaldžių karių.
Apie ką kariškiai kalbėjosi prie Medininkų, J. Lebežinskas neišgirdo. Sugrįžęs paskambino į AT ir pranešė apie netoli Medininkų posto matytus sovietinius kareivius, o kitą dieną sužinojo apie Medininkuose nužudytus muitininkus ir policininkus. Liudytojas pastebėjo, kad su jo matytais kariškiais bendravo jo sodo kaimynas, tuometinis sovietų pulkininkas Potiomkinas. Generalinės prokuratūros tuometiniam tardytojui A. Astaškai vyriškis išsamiai papasakojo ką matęs, nubraižė įtartino automobilio judėjimo schemą, kurią tardytojas pasiėmė. Liudininkas tvirtina nežinąs, ar prokuratūra buvo iškvietusi apklausai pulkininką Potiomkiną, tačiau teigė, jog į jokius atpažinimus nebuvo kviečiamas, o šios dienos teisme liudytojui kilo abejonių, ar byloje tebėra jo nubraižyta schema. Mūsų šaltinių teigimu, apklausiant kitus liudytojus paaiškėjo, kad byloje trūksta įvairių dokumentų.
Kiti teismo posėdžiai byloje numatyti gruodžio 2 ir 3 dienomis.
