Remigijaus Žemaitaičio dienos – itin užimtos. Vyras jau nuo 2009 metų nuolat dirba Seimo nariu. Paklaustas, kaip atsipalaiduoja nuo darbo, vyras šypteli – jo hobiai beveik visada įtraukia ir jo žmoną bei vaikus:
„Nors ir Seimo nario darbas – malonus, o dirbu aš jį jau 13-14 metų, kiekvienas žmogus nori nuo tiesioginio darbo retkarčiais atsipūsti. Man pagrindinis hobis, aistra – maisto gamyba. Taip pat ir buvimas su vaikais. Pas mus jis labai susijęs su maistu – kartu su vaikais ruošiame, planuojame patiekalus.
Na, o savaitgaliais pagrindinis būdas atsipūsti man yra ūkis. Dirbu laukuose, prie gyvulių. Medžioklė, žvejyba – man tai kasdienė galimybė atsipalaiduoti. Aišku, yra kelionės, tačiau jos nėra toks dalykas, kurį gali daryti taip dažnai, kaip norėtum. Visada norėsis pamatyti vis daugiau ir daugiau.
Knygos paskaityti vis mažiau ir mažiau, nes vaikai auga ir su jais reikia daug laiko praleisti. Todėl man tenka visus hobius kiek įmanoma derinti su šeima. Kovidas buvo labai geras dalykas. Jis padovanojo man galimybę pabūti su šeima“, – pasakoja R. Žemaitaitis.
Pasak politiko, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – jam šis pandeminis laikotarpis atnešė daug kokybiško laiko su šeima: „Mano abu vaikai mokėsi nuotoliniu būdu, teisininkė žmona irgi posėdžiuose dalyvavo nuotoliniu būdu, aš darbuose irgi prie kompiuterio...
Intensyvus darbas baigdavosi apie ketvirtą. Labai daug laiko susitaupė, nes nebereikėjo į darbus ir iš jų važiuoti ir gaišti laiką kelyje. Galėjome pažaisti įvairius stalo žaidimus.
Kitas dalykas, mano šeima dvidešimt beveik metų buvo nuskriausta dėl mano darbo pobūdžio – ne tik mano šeima, bet ir tėvai. Savaitgalių praktiškai neturėjau, savaitgaliais buvo daug renginių. Pandemija parodė visiškai kitą gyvenimo kokybę. Galėjau namuose su vaikais tortus ir picas kepti“, – tikina politikas.
Seimo narys jau interviu pradžioje užsimena apie maisto gamybą. Kulinarija Remigijaus gyvenime atsirado jam būnant visai mažam berniukui: „Mano amžiną atilsį mamytė buvo kavinių ir restoranų virtuvės šefė sovietiniais laikais. Lygiai taip pat ir močiutė, ji buvo ne vienos kavinės ir valgyklos vedėja. Po mokyklos visada eidavau pas mamą į darbą, kad paskui tėvukas abu parvežtų.
Po to tėvai atidarė kavinę, vėliau aš prisidėjau prie to. Atidarėme vieną restoraną, kitą restoraną...Meniu sudarymas buvo mano ir mamos reikalas. Šilutėje, mažame miestelyje, įmantrybių didelių nepadarysi – tas kainuoja. Nebuvo žmonių, kurie galėtų tuos produktus realizuoti.
Aš pats turiu ūkį, tai ką užsiauginame, tą ir valgome. Perkame labai mažai, mėsos nežinau ar esu pirkęs kokius penkiolika metų, išskyrus kiaulienos lašinius. Visa kita – auginame“, – pasakoja R. Žemaitaitis.
Prakalbus apie šventes, Remigijus neslepia – nors Kalėdos bei Kūčios jam labai patinka, netekties paliestuose Žemaitaičių namuose jos šiemet bus kitokios: „Iki šių metų šventės buvo labai smagios.
Aktyvios, energingos, su daug žaidimų ir maisto. Visada važiavome pas mano mamą Kūčių sutikti. Kartais važiuodavome pas uošvę. Kai nesusituokęs, važiuoji pas tėvus, o jau po santuokos – ir pas uošvius, ir pas tėvus.
Šiemet ta gija nutrūko, šįkart visi suvažiuos pas mūsų šeimą. Bus tos Kalėdos kitokios. Bet visada būna labai smagios šventės, einame pas draugus, kaimynus. Vyksta tikras skrandžio tampymo konkursas. Po to sausį susipažįstama su elipsiniu treniruokliu, nes reikia numesti tuos šešis kilogramus, kuriuos priaugai“, – juokiasi politikas.
Mamos atminimą per šias Kalėdas Remigijus siekia pagerbti tradicijų sekimu – namuose jau kuris laikas sukasi prie puodų. Vyras tikina nesuprantantis tų, kuriems maisto ruošimo tradicijos per šventes nėra svarbios:
„Sunkus tas laikotarpis, viskas šviežia, gyva. Bet jaučiu šventinį laikotarpį, nes jau pradėjau ruošti maistą ir tą darau tradiciškai – pagal mamos ir močiutės receptus. Tu supranti, kad tas kūčiukų vainikas, kuris šiemet atguls ant stalo, ar ta pati cibulinė, koks kitas patiekalas – tai dalelė jos, ji lieka.
Kiti žmonės valgo suši per Kalėdas ir Kūčias. Suprantu, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas, bet man keista. Kyla klausimas, ką tu iš šeimos tada atsineši, kokias tradicijas, vertybes. Pasiruoštas pačio patiekalas – daug mielesnis.
Man atrodo, kad mano karta jau yra paskutinė, kuri matė tarybinę Lietuvą, nepriklausomybės pradžią. Tada viskas absoliučiai buvo gaminama namuose. Man atrodo, kad tie, kurie matė, kaip tėvai gamino, turėtų irgi perimti tas tradicijas. Matyt gyvenimas keičiasi“, – svarsto R. Žemaitaitis ir mielai leidžiasi į prisiminimus apie vaikystę gimtojoje Šilutėje.
„Prisimenu, kaip kaime nešdavome pagamintus patiekalus į jaują. Dvi savaitės prieš Kalėdas skersdavome kiaulę, rūkydavome kumpius, džiovindavome juos. Visa tai grįžta ir šiais laikais. Aš tą darau, kad mano vaikai pasiimtų irgi tas tradicijas, tai kas brangiausia. Vaikai prisimena ne tai, kad močiutė duoda pinigų. Jie prisimena močiutės pynę, kuri buvo beprotiškai skani.
Dabar jaunimas gali mandarinų nusipirkti parduotuvėje, o mes turėjome po tris keturias valandas laukti eilėje. Prisimenu, stovėjome su broliu dviejose eilėse parduotuvėje, kad tik tų mandarinų gautume. Dabar yra vartojimo kultūra, mano vaikams jau sunku suprasti, kaip visa tai buvo“, – pasakoja žinomas vyras.
