Pirmoji kremacija Kėdainiuose esančiame vieninteliame Lietuvos krematoriume buvo atlikta dar 2011-ųjų pabaigoje. Tačiau praeitą savaitę įmonei teko susidurti su neeiliniu išbandymu – dėl sugedusios vienos linijos ir atliekamų antrosios linijos profilaktinių darbų teko stabdyti krematoriumo veiklą.
Krematoriumas atnaujino paslaugas
Šiandien Lietuvos krematoriumas atnaujino kremavimo paslaugas. Visi sutrikimai linijoje yra pašalinti anksčiau numatyto laiko.
„Jau šiandien teikiame kremavimo paslaugas, prioriteto tvarka deriname grafiką su laidojimo įmonėmis, patyrusiomis nepatogumų dėl laiku neatliktų kremacijų, taip pat atnaujinome naujų užsakymų registraciją“, – sakė Lietuvos krematoriumo direktorius Bernardas Vilkelis.
Taip pat artimiausiu metu bus paleista ir kita linija, kuriai šiuo metu užbaigiama planinė profilaktika. Ši linija prieš kelias savaites buvo sustabdyta planiniam aptarnavimui. Kitą savaitę krematoriumas dirbs pilnu pajėgumu – per savaitę su dviem linijom bus galima atlikti iki 200 kremacijų.
Lietuvos krematoriume Kėdainiuose yra dvi kremavimo linijos, per metus galinčios kremuoti iki 10 000 velionių. Planuojama atidaryti ir naująją kremavimo liniją – šiuo metu rengiami projektiniai darbai – tuomet Lietuvos krematoriume bus galima kremuoti iki 15 000 velionių per metus.
Dar prieš laikinai sutrinkant Lietuvos krematoriumo veiklai, kartu su Lietuvos krematoriumo vadovu Bernardu Vilkeliu kalbėjomės apie patį krematoriumą, čia atliekamas kremacijas. Vadovas papasakojo, ne tik kaip yra atliekamos tokios paslaugos, bet taip pat ir atskleidė, ką dažniausiai renkasi patys lietuvaičiai.
Bernardai, jūs vadovaujate kol kas vieninteliam krematoriumui Lietuvoje. Ar buvo sudėtinga lietuviams sukurti kremavimo galimybę: ar lengvai gavote leidimus, nesulaukėte daug neigiamos reakcijos?
Tuomet ir pati kremavimo paslauga lietuviams buvo dar mažai žinoma. Anksčiau kurį laiką krematoriumas veikė Kaune, bet jis atlikdavo tik vienetines kremacijas ir technologiškai nebuvo naujas. Tada buvo didelis laiko tarpas, kai Lietuva neturėjo nė vieno veikiančio krematoriumo, vėliau atsiradome mes.
Leidimų gavimas buvo pakankamai sudėtingas, kadangi kalbant su skirtingomis savivaldybėmis, nelabai norėjo mūsų įsileisti. Vėlgi žmonės patys nelabai žinojo, kaip vyksta veiksmas, kokią taršą tai sukelia, tikriausiai jie galvoje turėjo daug baubų. (šypteli)
Galiausiai pavyko susitarti su Kėdainių savivaldybe, mums tiko ir pati lokacija, kuri buvo patogi geografiškai, todėl čia, laisvoje ekonominėje zonoje, ir įsikūrėme.
Nemažiau sudėtinga buvo ir įtikinti, kad krematoriumas yra reikalingas Lietuvai, o jo tarša yra labai maža, praktiškai nulinė.
Apie pačią kremaciją vis dar sklando gausybė mitų. Kokius jums pačiam yra tekę girdėti daugiausia kartų?
Mitų buvo nuo pat pradžių, dažniausiai juose buvo kalbama apie didelę taršą, didelę ugnį. Tikriausiai žmonės nelabai yra matę tokių dalykų, todėl pats procesas jiems nelabai buvo suprantamas, vis įsivaizduodavo krosnį.
Taip pat daug kam kildavo klausimų, ar kremaciją vykdyti leidžia bažnyčia, todėl buvo bendrauta ir su ja ir gautas atsakymas, kad bažnyčia pačiai kremacijai tikrai neprieštarauja. Svarbiausia, kad urna paskui būtų laidojama pagal visas krikščioniškas apeigas.
Ar kremavimo paslauga Lietuvoje populiarėjo lėtai? Kada įvyko kertinis lūžis?
Iš tiesų konkretaus kertinio lūžio nėra. Mes matome nuoseklų populiarėjimą, kuris, matyt, yra susijęs su besikeičiančia karta. Senesni žmonės iš pradžių tikrai norėjo tradicinių laidotuvių, o kai pradeda mirti vėliau gimę žmonės, jie dažniau renkasi kremavimą.
Pavyzdžiui, jeigu 2013-aisiais kremacija rinkosi apie 3,5 proc. visų mirusiųjų, tai šiemet ją renkasi apie 20 proc. visų mirusiųjų.
Užsiminėte apie įvairius mitus, tačiau galbūt galėtumėte papasakoti, kaip iš tikrųjų kremavimo procesas atrodo Lietuvos krematoriume?
Visų pirma, žmonės kreipiasi į savo mieste esančią laidojimo įmonę. Kadangi mūsų krematoriumas yra Kėdainiuose, yra reikalingas transportavimas, kūno paruošimas ir karstas. Tokias paslaugas teikia laidojimo įmonės ir didžiąja dalimi mes su jais bendradarbiaujame.
Kol nebuvo karantino ir dirbome įprastai, buvo galimybė atvykti į patį krematoriumą ir savo mieste atsisveikinus su velionu šarvojimo salėje, čia dar kartą su juo atsisveikinti prieš pat kremaciją. Dabar, kai yra karantinas, sąlygos yra šiek tiek pasikeitusios.
Krematoriume turime atsisveikinimo sales, kurias galima išsinuomoti pusvalandžiui, valandai, priklauso nuo pačių žmonių poreikio.
Tuomet kūnas iš atsisveikinimo salės yra keliamas ant specialaus karsto įkėlimo mechanizmo, kuris yra šalia kremavimo krosnies durų. Ši visa patalpa tikrai yra švari, niekas ten neskraido ir nedega.
Iš esmės atrodo taip: metalinės durys ir metalinis karsto įkėlimo mechanizmas. Pats karsto įkėlimas trunka pakankamai greitai, kai jis yra pakeliamas, atsiveria kremavimo įrenginio vartai ir automatizuotai įkeliamas karstas.
Visas procesas yra valdomas iš operatorinės, veiksmas yra automatizuotas, todėl žmogaus įsikišimo į patį procesą nėra. Įkėlus karstą, užsidaro durys ir prasideda kremavimas.
Iš kokių etapų susideda pats kremavimo procesas?
Pats kremavimas susideda iš trijų etapų. Pirmojo kremavimo etapo metu sudega karstas su velionio kūnu. Antruoju etapu visos organinės medžiagos virsta neorganinėmis, o trečiame etape vyksta kremuotų pelenų atvėsinimas, kurie vėliau yra supilami į specialią kapsulę.
Ar kremacija yra atliekama tik su karstais? Gal žmonės, pavyzdžiui, renkasi jau ir kitokius būdus?
Žmonės renkasi ir kitus variantus. Jeigu yra poreikis kremaciją atlikti be karsto, krematoriume galime pasiūlyti specialų medinį padėklą, ant kurio yra keliamas kūnas. Jis uždengiamas drobe ir tokiu būdu kremuojamas be karsto.
Jeigu žmonės organizuoja atsisveikinimą šarvojimo salėje, tokiu atveju visada yra perkami karstai, nebent atsisveikinama yra tik su urna. Šis pasirinkimas populiarėja Lietuvoje.
Tai atrodo ganėtinai paprastai: tokiu atveju kūnas iš ligoninės ar namų yra atvežamas į krematoriumą, čia kremuojamas su mediniu padėklu arba karstu. Tokiu atveju jau organizuojamas atsisveikinimas tik su urna.
Kiek užtrunka pats kremavimo procesas? Teko girdėti, kad brangūs ąžuoliniai karstai gali degti net iki paros laiko, tai tiesa ar mitas?
Tai yra mitas. Visa kremacija įprastai atliekama iki trijų valandų, jeigu yra itin stambūs kūnai – kremacija gali užtrukti ilgiau.
Ar lietuviai vis dar daug išleidžia pinigų velionio drabužiams, prabangiems karstams, nors viskas bus kremuojama?
Taip, žmonės išleidžia. Pas mus tai yra įprasta, tam nemažai žmonių būna jau ir susitaupę pinigų. Atvažiuoja karstai įvairūs: nuo pačių paprasčiausių iki prabangiausių, pavyzdžiui, ąžuolinių ar puoštų gintarais.
Kiek teko skaityti jūsų internetinėje svetainėje, tarp jūsų siūlomų paslaugų akis užkliuvo už vienos iš jų. Kremuojant palaikus, galima dalį pelenų suberti ir į artimųjų medalionus?
Pelenų supylimo būdai yra keli. Standartinis variantas, kai pelenai yra supilami į specialią kapsulę ir tuomet dedami į urną. Kartais urnos būna nestandartinių formų, tokiu atveju pelenai yra pilami tiesiai į urną rankiniu būdu.
Taip pat galima dalį pelenų supilti į medalionus, mažus papuošalus, būna, kad žmonės to paprašo, bet vis tiek didžioji dalis pelenų lieka urnoje.
O ar lietuviai renkasi tuos medalionus?
Nėra, kad tokią paslaugą rinktųsi kas antras, bet ji pakankamai populiarėja.
Pasaulyje nesiliauja koronaviruso pandemija. Kaip šis virusas pakeitė jūsų darbą? Ar mirę nuo Covid-19 yra kremuojami kažkaip kitaip?
Pats kremavimas nevyksta kitaip. Galbūt šiek tiek kitoks yra pats pasiruošimas, kol kūnas yra atvežamas, užkeliamas karstas.
Jeigu personalas žino, kad velionis mirė nuo Covid-19, tai iš anksto yra pasiruošiamos visos vienkartinės apsaugos priemonės: pirštinės, kaukės, kombinezonai. Rengiamės tiek mes, tiek laidojimo įmonių darbuotojai. Po to priemonės yra sunaikinamos.
Skiriasi ir atsisveikinimas. Kūnas nėra šarvojamas atidarytame karste, jis dedamas į kelis maišus ir talpinamas į karstą, kuris jau nebėra atidengiamas.
Dirbate su žmonėmis, matote jų emocijas. Kaip reaguoja velionio artimieji, paėmę į rankas urną su pelenais?
Žinoma, būna nuostaba ir suvokimas, kad iš velionio kūno yra likę tik tiek. Kai artimieji paima urną į rankas, dažnai jiems būna sunku pripažinti, kas viskas, viskas yra baigta.
Kai velionio karstas yra laidojamas į žemę, būtent tą akimirką jo artimiesiems sunkiausia suvokti, kad žmogus jau išėjo. Tai šis momentas atsikartoja, kai artimieji urną paima į rankas.
Bernardai, o jums pačiam nesunku dirbti tokį darbą? Sugebate visko neparsinešti į namus?
Būna įvairiausių akimirkų, ypač tuomet, kai artimieji krematoriume išlydi velionį. Visi mes esame žmonės ir tokios emocijos tikrai būna jautrios, pagalvojame ir apie savo artimuosius.
Sunkiausia būna, kai laidojami vaikai, bet darbas yra darbas. Iš vienos pusės yra sunku, bet tada pamąstai, kad tiems žmonėms šimtą kartų yra sunkiau ir jeigu tu savo darbu gali bent kiek jiems padėti, tuomet tai ir reikia daryti. Siekiame išlikti kiek įmanoma profesionalesniais ir daryti viską, kad artimiesiems atsisveikinimas būtų lengvesnis.
Kiek šiuo metu Lietuvos krematoriume dirba žmonių?
Šiuo metu turime devynis darbuotojus. Trys iš jų yra operatoriai, kurie keičiasi pamainomis prie pačio kremavimo aparato, trys – administracijos darbuotojai, kurie bendrauja su laidojimo įmonėmis, artimaisiais ir renka bei ruošia dokumentus. Taip pat yra keletas žmonių, kurie prižiūri patį kompleksą, ir esu aš iš vadovaujančios pusės.
Bernardai, pabaigai norėčiau sužinoti ir jūsų nuomonę. Dažnai, kai su pažįstamais kalbi apie pačią kremaciją, jie neretai sako, kad norėtų, kad jų pelenai būtų išbarstyti prie jūros, mylimoje gamtos vietoje ar sodyboje. Tačiau Lietuvoje tai daryti draudžia įstatymai. O koks yra jūsų požiūris į pelenų barstymą?
Taip, to Lietuvoje daryti negalima. Manau, kad šioje vietoje įstatymus būtų galima peržiūrėti. Žinoma, pelenai negalėtų būti barstomi bet kur, nes tada tikrai būtų betvarkė, bet kažkokias išimtis tikrai būtų galima pagalvoti.
Pati bažnyčia yra prieš tokį atsisveikinimo būdą, nes, pasak jų, pelenai turi būti laidojami į žemę. Tačiau tikrai yra žmonių, kurie patys prieš mirtį išreiškia valią, kad jų pelenai būtų išbarstyti sodyboje ar jūroje ir šiai dienai tos valios legaliai įvykdyti giminaičiai negali.
Galbūt šioje vietoje būtų galima suteikti ir laisvę. Nekalbu apie įvairias miesto aikštes ir panašias vietas, bet gamtoje iš cheminės pusės pelenai nieko blogo nepadaro. Patys pelenai papuolę į gamtą jos tikrai neužterš.
