Lapkričio 23-oji – Lietuvos kariuomenės diena. Sveikindama karius vis dėlto ryžausi kalbėti ne tik apie kariuomenės pasiekimus, kuriuos Lietuvos visuomenė gerai žino ir kurių šia spaudos konferencija nenoriu nei nuneigti, nei sumenkinti, jie iš tikrųjų yra žymūs, reikšmingi.
Kalbėsiu apie problemas, ir tai yra pirmą kartą nuo 1996 m. man dirbant Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Kodėl reikia apie tai kalbėti? Todėl, kad jau nebe pirma diena stebiu tam tikrus erozijos požymius, vykstančius struktūrose, turinčiose užtikrinti mūsų saugumą.
Manau, kad per didelė atsakomybė būtų nekalbėti apie tai, lyg ir susitapatinti, dalyvauti tuose procesuose. Saugumo departamento vadinamasis skandalas parodė, kad užsiliūliavimas, visiškas pasitikėjimas tuo, ką apie padėtį sako vadovybės, nesidomėjimas ir nežinojimas tikrosios informacijos atveda prie labai didelių problemų. Aš nesakau, kad VSD lygio problemos jau yra apėmę ir krašto apsaugos sistemą, tačiau laiku pamatyti tam tikras erozijos apraiškas yra mūsų priedermė ir pareiga. Turiu galvoje parlamentarus, dirbančius Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete.
Lietuvos gynybinė galia nuosekliai mažėja
Lietuvai tapus NATO ir ES nare, iš esmės pasikeitė krašto saugumo padėtis. Tačiau matau ir tam tikrą užsiliūliavimą, naudojimąsi tuo, kad visuomenė galvoja, jog su įstojimu į NATO Lietuva savaime tapo saugi ir kad mums patiems iš esmės nebereikia dėti pastangų tą saugumą nuolat palaikyti. Žmonėms nėra išaiškinta, kad NATO neturi savo kariuomenės, kad saugumu turi rūpintis pačios NATO šalys, už savo teritorijos saugumą pagal NATO sutartį, kurią mes pasirašėm, atsako valstybė narė. Vien pasižiūrėjus į NATO valstybių žemėlapį akivaizdu, kad Lietuva, būdama paribio valstybė, išlieka geopolitinių įtampų zonoje. Be to, mes tapom aktyvia dalyve procesų, vykstančių pasaulyje, kuris darosi vis pavojingesnis.
Po Sovietų sąjungos griuvimo atitolusios tiesioginės karinės grėsmės vėl pradeda aktualizuotis. Pastaraisiais metais net iki šiol apie gynybos problemas viešai mažai kalbėję Šiaurės šalių gynybos analitikai perspėja apie Šiaurės Europos regiono apsinuoginimą, apie tai kalba Švedija, Norvegija, Suomija. Teko dalyvauti NATO parlamentinės asamblėjos sesijoje Reikjavike, kur pirmą kartą Islandijos parlamentarai kėlė klausimą apie šio NATO regiono sumažėjusį saugumą.
Pastarieji įvykiai, įtampos, kurie sukasi aplink Sutartį dėl įprastinės ginkluotės Europoje, taip pat verčia itin atidžiai pasižiūrėti į savo kiemą.
Deja, pastarieji metai parodė, kad Lietuvos saugumą turinčias užtikrinti struktūras, ypač jų vadovybių lygmenyje, vis labiau užvaldo pavojingai plintanti erozija. Ryškiausiai tai atsiskleidė Valstybės saugumo departamento tyrimo metu, kuomet paaiškėjo, kad pats departamentas yra neleistinai ir pavojingai įtakojamas iš šalies, kad jame yra susikaupusios didelės sisteminės problemos. Tačiau nerimą keliantys signalai ateina ir iš iki šiol bene stipriausia ir sveikiausia valstybės struktūrų grandimi laikytos krašto apsaugos sistemos.
Mano išvada, kurią bandysiu pagrįsti, yra tokia: Lietuvos gynybinė galia yra nuosekliai mažėjanti.
Šiuo metu Lietuva dar pajėgi užtikrinti atitinkamų karinių struktūrų dalyvavimą tarptautinėse misijose, tačiau jei ir toliau bus einama tuo pačiu keliu, pajėgumų gali pritrūkti ir čia. Mano pastebėjimai grindžiami šiais argumentais:
1. Žmogiškieji resursai. Per pastaruosius keletą metų iš esmės pasikeitė proporcijos tarp aukščiausio rango karininkų ir karių. Jeigu iki 2002-2003 m. prioritetas buvo karys ir buvo stengiamasi laikytis mažai šaliai teisingos politikos, kad generolų turi būti kaip galima mažiau – tiek, kiek jų reikia, tai šiuo metu padėtis dramatiškai pasikeitė. Generolų ir pulkininkų skaičius žymiai išaugo, o karių skaičius nuolat mažėjo. Tai rodo statistika. Šie procesai paskatino kitą neigiamą tendenciją – jauni, Vakaruose karines mokyklas baigę karininkai, nematydami karjeros perspektyvų, vienas po kito palieka krašto apsaugos sistemą. Ir tai jau yra tendencija. Kai itin anksti, net vos 38-erių metų sulaukusiems suteikinėjami generolo laipsniai, vieta užkonservuojama mažiausiai 15-20 metų. Tokių atvejų, kai generolais tampama 40-45 metų, yra nemažai. Jauniems, perspektyviems karininkams nebelieka galimybės per jų karjeros laikotarpį pasiekti aukštesnių laipsnių. O kariuomenėje tai yra bene viena svarbiausių motyvacijų. Dėl šių ir dėl kitų priežasčių – dėl pasikeitimo procesų darbo rinkoje – kariuomenėje pastebimai auga žmogiškųjų resursų trūkumas. Vis labiau trūksta žmonių, nėra sukomplektuoti batalionai, pradėjo atsilikti socialinis aprūpinimas, karių pensijų dydis – vienas mažiausių NATO valstybėse. Man teko bendrauti su karininkais, kurie tarnauja Afganistane, jie kėlė klausimą, kad jiems jau gėda kalbėti su kitų NATO šalių kariškiais, kokią pensiją jie gaus išėję į atsargą.
Pastarųjų metų vyriausybės ir dabartinė kariuomenės vadovybė nesiėmė jokių priemonių, kad būtų išsaugotas ir stiprinamas šauktinių kariuomenės prestižas. Susidaro įspūdis, kad tai buvo daroma sąmoningai, jog vieną dieną būtų konstatuota – kadangi šauktinių praktiškai nebėra, kadangi visuomenė to nebenori, tai jų ir nebus. Seime iki šiol nevyko jokių rimtesnių diskusijų, kokia kariuomenė labiau reikalinga Lietuvai pagal šiuolaikinių grėsmių analizę, nėra jokio rimto KAM pasiūlymo, kaip, atsisakius šauktinių, bus įgyvendinamos atitinkamos Konstitucijos ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatos.
Visą dėmesį sukoncentravus tik tarptautinėms misijoms, kurios, beje, yra svarbios ir reikalingos, be dėmesio liko pasirengimas prireikus visuotinai ginti savo kraštą. Trečiadienį NSGK vykusiame iš esmės pirmajame pokalbyje šiuo klausimu ministras Juozas Olekas taip ir nesugebėjo pateikti rimtų alternatyvų, kas bus vietoj šauktinių, kaip bus įgyvendinama konstitucinė prievolė. Atvirkščiai, ministras atvirai pasakė, kad toks piliečių rengimas – tik pinigų švaistymas. Nežinau, ar tai visų socialdemokratų požiūris, bet mane tai labai nustebino.
Kol kas tik kalbomis grįsti pažadai stiprinti savanorius, šaulius, o iš tiesų šios svarbios struktūros ir toliau lieka be didesnio dėmesio. Vakar, 2007-11-21, buvo atneštas tam tikras planas, bet kai mes pasižiūrim į kitų metų biudžetą, tai neatrodo, kad būtų ruošiamasi ką nors keisti, nes šauliams ir toliau skiriami labai maži pinigai. Gerai, kad Seimas žada lėšas padidinti.
2. Daug abejonių kelia parengta kariuomenės struktūrinė reforma. Prieš keletą mėnesių krašto apsaugos ministras Prezidentui ir mūsų komitetui buvo pristatęs planą. Taip ir liko neaiškus tokios reformos tikslas, juo gali būti pridengti siekiai dar labiau padidinti generolų korpusą, įdarbinant juos net Krašto apsaugos ministerijoje, o gal ir dar labiau sustiprinti kieno nors įtaką. Neaiškūs, neįtikinantys argumentai, kodėl reikia naikinti Lauko pajėgų vado pareigybę ir kurti Jungtinį štabą, o pateiktos naujųjų struktūrų tarpusavio sąveikos schemos tokios painios, kad vargu ar patys rengėjai jas supranta. Nežinau, ką apie tai mąsto Prezidentas. Būtų įdomu padiskutuoti ir išgirsti pačios svarbiausios institucijos nuomonę.
3. KAM biudžetas, nors absoliučiais skaičiais ir nėra mažas, bet jau kuris laikas yra vienas mažiausių, vertinant pagal BVP, tarp NATO valstybių. Latviams ir estams kitais metais priartėjus prie 2 proc., galim likti ir paskutiniais. Šiandien krašto apsaugai Lietuva skiria 1, 2 proc. nuo BVP. Stodami į NATO buvome pasižadėję, kad skirsime 2 proc. Ta duobė atsirado valdant socialdemokratams. Buvo sutarta, kad šią duobę bus bandoma išlyginti, kasmet didinant bent po 0,05 proc. Deja, vėl tik pažadai. Šiemet padidėjimas vos 0,01 proc.
4. Misija Afganistane. Tai nėra vien tik Krašto apsaugos ministerijos reikalas, tiesa, bet man jau pradeda atrodyti, kad tai dar viena socialdemokratų propagandinė, tik dabar jau įvykdyta tarptautiniu mastu, akcija. Pažadai duoti, prisiimta didžiulė atsakomybė dėl Goro provincijos. Labai gražiai nuskambėjome tarptautiniuose forumuose, labai tuo gyrėsi tuometinis krašto apsaugos ministras G. Kirkilas, bet kai reikia skirti lėšas, kad tie pažadai būtų įgyvendinti, to nėra. Mes galime apsijuokti prieš tarptautinę visuomenę ir atsirasti ne prie pagiriamųjų, o prie abejotinų valstybių. Afganistano žmonės mato, kiek kitos valstybės skiria kitoms provincijoms, ir nusivilia, kad Lietuva prisiėmė tokią svarbią misiją, o iš esmės mažai ką daro. Beje, kariniam mūsų kontingentui aš neturiu jokių priekaištų. Ten reikalingos konkrečios permainos – keliai, mokyklos, ligoninės.
5. Kariuomenėje randasi nusivylimo nuotaikų ir dėl to, kad jauni, vakarietiškas karo mokyklas baigę karininkai, kaip jau minėjau, nemato karjeros perspektyvų ir kad vis labiau įsigali protekcionizmo apraiškos, o karjeros laiptais dažnai kyla ne pačius aukščiausius moralės kriterijus atitinkantys asmenys.
Krašto saugumo sistema negali būti stipri be tvirto joje dirbančių žmonių moralinio ir vertybinio stuburo. Deja, pastarojo laikotarpio tendencijos rodo tam tikrą vertybinį nuosmukį ir šiose svarbiose struktūrose, kuris labiausiai pasireiškė per jų vadovybę. Apie tai ir norėjau informuoti visuomenę, provokuodama diskusiją. Manau, kad blogiau visa tai nutylėti. Tuo labiau, kad Seimas ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas neturi pakankamai instrumentų ir svertų užtikrinti tikrą parlamentinę kontrolę. Mes neturime ekspertų, kurie galėtų atsakyti į daugelį kylančių klausimų. Tai taip pat problema, bet tai jau kitokios diskusijos tema.
Susirūpinimas nėra destrukcija
Spaudos konferencijoje TV 3 žurnalistė teigė, jog Prezidentas, reaguodamas į mano spaudos konferencijos pavadinimą, pavadino jį destrukcija. Ilgai ruošiausi tai spaudos konferencijai, galvojau apie tai ir nusprendžiau labai tvirtai įsitikinusi, kad reikia apie tai kalbėti. Kviečiu Prezidentą iš tikrųjų rimtam ir nuoširdžiam požiūriui į tai, ką mes sakom. Mes, Tėvynės sąjunga, nuo pat Sąjūdžio laikų buvom už stiprią Lietuvos kariuomenę. Ir jeigu iki šiol tylėjom, matydami kai kurias problemas, tai tylėjom todėl, kad galvojome, jog galima spręsti kitaip, kad neverta priešams duoti peno džiaugtis problemomis Lietuvos kariuomenėje. Ir jeigu jau prakalbom, tai tik jausdami nerimą ir norėdami sustabdyti blogas tendencijas. Atvirkščiai – destrukcija gali būti tada, kai stengiamasi užsimerkti ir problemų nematyti, leisti joms gilėti. Mes negalime net ir mažiausioms problemoms leisti gilėti ir plisti erozijai. Toks mano spaudos konferencijos tikslas. Apie tai kalbėsime Tėvynės sąjungos suvažiavime ir planuojame tuo klausimu priimti rezoliuciją.
Parengta pagal spaudos 2007 m. lapkričio 22 dienos spaudos konferenciją.
Rasa Juknevičienė yra Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narė, Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė
