Pablogėjus Lenkijos ir Lietuvos santykiams, mūsų šalies diplomatai ir šviesuomenė prisiminė orientaciją į Skandinavijos kraštus. Kažkoks viliotinis sklinda ir iš skandinavų.
Svarstant apie Lietuvos pasirinkimą tarp galingų tarptautinių jėgų, įprasta vartoti Rytų ir Vakarų sąvokas: Lietuvai kylančios grėsmės tradiciškai siejamos su Rytais, o sąjungininkų ieškoma Vakaruose, bet Vakarai sudaryti iš daugelio stipresnių ar silpnesnių valstybių, turinčių savų interesų. Vakarietiškų Lietuvos sąjungininkų gali būti Šiaurėje ir Pietuose.
Europai sparčiai fragmentuojantis į regioninius blokus, Lietuva priėjo savotišką kryžkelę - ar jai stipriau žvalgytis į Pietus? Būtent ten yra Lenkija (tiksliai geografiškai – pietvakariuose). Į tą pusę taip pat krypo Lietuvos ambicijos skatinti demokratijos plėtrą pokomunistiniuose kraštuose (tiksliai geografiškai – į pietryčius). O gal mūsų šaliai geriau dėtis prie Šiaurės šalių ir jaustis „Pietų Estija“? Juk yra estų, kurie nori, kad juos laikytų skandinavais.
Lenkijos ir Lietuvos santykių temperatūra kažkiek priklauso nuo šalių vidaus politikos – pvz., nuo to, kaip bus rašomos lenkiškos pavardės Lietuvos dokumentuose. Kita vertus, santykius lemia šalių tarptautinės orientacijos, kurios keičiasi.
Prigesę atlantizmo žarijos
Gegužės 25 d. žurnalo „The Economist“ bloge pasirodė K. T. pasirašytas straipsnis apie permainas JAV ir Lenkijos santykiuose.
Autoriaus nuomone, Varšuva šiuo metu yra arčiau Briuselio ir Berlyno nei Vašingtono. Amerikai „tenka kurstyti vos rusenančias lenkų atlantizmo žarijas“. Santykių atšalimo priežastys iš dalies yra ekonominės. Atseit, Lenkija negavo tiek užsakymų Irake, kiek tikėjosi. Lenkijos aviacijos pramonė dėjo nemažus ir kartu nepagrįstus lūkesčius į amerikietiškų kovinių lėktuvų F-16 aptarnavimą (jų Lenkija įsigijo apie pusšimtį). Kadangi Lenkija smarkiai plėtoja ekonominius ryšius su Vokietija, Amerika tampa nebe tokia svarbi.
„The Economist“ blogo autorius pastebi, kad nemažai lemia asmenybės. Broliai Kaczyńskiai – velionis prezidentas Lechas ir dabar jau ekspremjeras Jaroslawas – buvo „romantiški atlantistai“. Jie laikė Ameriką stipriausia Rusijos atsvara.
O dabartinis ministras pirmininkas Donaldas Tuskas yra pragmatikas, siekiantis Lenkijos santarvės su kaimyne Vokietija.
Kaczyńskiai vertino Ameriką, kaip apsaugą nuo pavojų keliančių gretimų šalių. D. Tuskui kaimynai baimės nekelia, todėl nereikia ir balansuojančios jėgos.
K. T. rašo: „Vašingtono – Londono – Varšuvos ašies idėja sunyko. Britanija (bent jau iš Varšuvos) Europoje atrodo kaip marginali jėga“.
Matyt neatsitiktinai ta „marginali jėga“ šį sausį inicijavo pirmąjį Didžiosios Britanijos, Skandinavijos ir Baltijos šalių vadovų susitikimą Londone.
Šio sąskrydžio sumanytojas ir kartu naujokas D. Britanijos premjeras Davidas Cameronas regioną suvokia kaip Europos avangardą: „Taip, aš noriu, kad visa Europa imtųsi veiksmų reformuojant ekonomiką dėl prekybos, reguliavimo, bendros rinkos, inovacijų, bet tikiu, kad Jungtinė Karalystė, Šiaurės ir Baltijos šalys gali būti „avangardas“ kuriant darbo vietas ir augimą“.
Situacija kažkiek primena 1991 metus, kada nepriklausomybę ką tiktai atgavusi Lietuva sulaukė pradžioje jokiomis sutartimis neįteisintos Skandinavijos valstybių globos. Pagal diplomatinį, humanitarinį, ekonominį aktyvumą buvo galima spėti, kad į Lietuvos kuratores taikosi Danija.
Mūsų premjeras Andrius Kubilius iš D. Britanijos vyriausybės vadovo sulaukė pagyrų dėl interneto plėtros Lietuvoje. Dėmesys ir liaupsės paperka, tačiau D. Britanijos, vis dar patikimiausios JAV sąjungininkės Europoje, dėmesys Baltijos šalims gali reikšti ir tai, kad tos šalys ir vėl neturi aiškaus „šeimininko“.
D. Britanijos pasirodymą skandinavų ir Baltijos šalių kompanijoje matyt reikia vertinti kaip anglosaksų atlantistų bandymą Šiaurėje sukurti atsvarą Paryžiaus – Berlyno – Varšuvos – Maskvos ašiai.
Kontinentinis blokas
Tokios ašies kontūrai ryškiai matomi jau be žiūrono. Gegužės 20 d. Lenkijos mieste Bydgoščiuje (Bydgoszcz) susitiko Prancūzijos, Vokietijos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrai. Viena vertus, tai buvo įprastas vadinamojo Weimaro trikampio diplomatijos vadovų posėdis. Nemaža dalimi jis buvo skirtas nuo liepos prasidedančiam Lenkijos pirmininkavimui Europos Sąjungoje (ES).
Vokietijos ir Lenkijos ministrai paskui nuvyko į Kaliningradą, kur susitiko su Rusijos užsienio reikalų ministru. Buvo pagarsinta nuomonė, kad tokio formato susitikimai tarp Vokietijos, Lenkijos ir Rusijos aukštų pareigūnų turėtų būti reguliarūs.
Bydgoščiuje ministrai pritarė, jog Europos Sąjunga (ES) turi turėti savarankišką ir nuo NATO nepriklausomą karinį štabą. Šią idėją Lenkija skelbia vienu iš savo pirmininkavimo ES prioritetų. Tai reiškia pačios Lenkijos pozicijos pasikeitimą. Pasiūlymą kurti savarankišką ES vadavietę 2003 m. iškėlė Vokietija, Prancūzija, Belgija ir Liuksemburgas, kada tos šalys nepritarė JAV intervencijai Irake. Pasiūlymas buvo akibrokštas JAV. Lenkija tokios idėjos tada nepalaikė, argumentuodama, kad savarankiškos ES karinės pajėgos konkuruos su NATO ir silpnins transatlantinius ryšius.
Tai, kad Lenkija dabar mano kitaip, rodo ir pranešimas apie Vyšegrado grupės šalių kovinės grupės kūrimą. Vyšegrado grupę sudaro Lenkija, Vengrija, Čekija ir Slovakija. Pavadinimas sukurtas menant Vyšegrado pilį, kur senais laikais susitikdavo Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos karaliai Jogailaičiai.
Vyšegrado kovinė grupė būtų galutinai suformuota 2016 metais ir nepriklausytų NATO. Ji būtų integruota į Lenkijos armiją, naudotųsi jos infrastruktūra.
Lietuvos žiniasklaidoje prabilta apie tektoninius lūžius Vidurio Europoje. Negausi lietuviška analitika tiek laiko, tiek turinio požiūriu panaši į tai, ką rašo „privačia CŽV“ vadinamos analitinės kompanijos „Stratfor“ vadovas George'as Friedmanas. Jo nuomone, Vyšegrado kovinės grupės kūrimas dar kartą signalizuoja, kad Vidurio Europos šalys nesijaučia saugios, net ir būdamos NATO narėmis. Abejojama Amerikos pasiryžimu ginti regioną. Antai Lenkijos užpuolimo atveju JAV pasirengę nusiųsti į frontą vieną pėstininkų brigadą. Lenkai įsitikinę, jog to per maža. Anot G. Friedmano, Vyšegrado šalys iki šiol vengė spartinti bendro karinio dalinio kūrimą. Tai, kad procesas paspartėjo, rodo, jog Vyšegrado šalys mažiau tiki JAV galia bei valia jas apginti.
Nesileidžiant į G. Friedmano įžvalgų vertinimus, reikia priminti, kad ES kovinė grupė – tai greito reagavimo dalinys, kurį sudaro maždaug 2000 karių.
Šį pusmetį (2011 m. I pusmetis) Lietuva budi ES Kovinėje grupėje, kartu su Olandija, Vokietija, Suomija bei Austrija. 2010 metų I pusmetį Lietuva dalyvavo bendroje kovinėje grupėje su Lenkija, Vokietija, Latvija bei Slovakija.
Skandinavų viliotinis
Tinklalapio anglų kalba „VilNews“ redaktorius Aage Myhre yra nuoseklus Baltijos ir Skandinavijos šalių suartėjimo šalininkas. Tokio suartėjimo naudą jis grindžia geopolitikos ir energetikos argumentais.
Skandinavų viliotiniui dabar padeda tai, kad nepaisant geranoriškų Lenkijos ir Lietuvos šviesuomenės pareiškimų ir besiveriančios diskusijų erdvės, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pripažino, kad Lietuva šiuo metu mažai ką gali pasiūlyti Lenkijai.
Paskutinėmis gegužės dienomis besilankydama Varšuvoje, ji pasakė lenkų žurnalistams dėl lenkiškų pavardžių rašybos Lietuvos dokumentuose: „Esu atvira viskam, bet sprendimas guli Lietuvos parlamente, ir dar nėra pakankamo politinio kvorumo, kad tie sprendimai būtų priimti“.
Kadangi dėl lenkiškų pavardžių rašybos dabartinis Lietuvos Seimas, matyt, nepajudės iš vietos, ryšius su kaimyne teks plėtoti ignoruojant šį apmaudų faktą.
O santykiuose su Baltijos ir Šiaurės šalimis nėra jokių įsisenėjusių valstybinių nuoskaudų. Diplomatijos požiūriu, šia kryptimi judėti lengviau.
Vertinant Lietuvos pašonėje vykstančias slinktis, per anksti kalbėti apie kokius nors „tektoninius lūžius“. Nereikia pamiršti, kad slinktys vyksta gana stabilių, sutartimis sutvirtintų sąjungų viduje. Nors yra nuogąstaujančių dėl NATO gebėjimo vykdyti savo įsipareigojimus, nėra ženklų, kad šiai organizacijai grėstų visiškas neveiksnumas.
ES yra labai nevienalytė: kelių „greičių“ Europos idėja niekada nebuvo populiari tarp labiau atsilikusių kontinento valstybių, tačiau jau dabar ES galima išskirti valstybes skolininkes, kurios balansuoja ant bankroto ribos (pvz., Graikija), ir valstybes, kurios jas traukia iš duobės - Vokietija, Prancūzija. Greta šių grupių, yra valstybės, kurioms bankrotas kol kas negresia. Tarp jų – Lenkija ir Lietuva.
Lietuvai nerimą keliantis Vokietijos ir Rusijos, o dabar jau – Lenkijos ir Rusijos suartėjimas susijęs su ekonomine nauda, kurios tikisi visos pusės. Rusijai reikia iš esmės atnaujinti infrastruktūrą, ir tai vien Vokietijos pramonei duos darbo dešimtmečiams. Vargu ar Lietuva liks šio proceso nuošalėje. Bet yra skirtumas, kokiomis sąlygomis mūsų šalis dalyvaus. Su vienu balsu kalbančiomis Skandinavijos ir Baltijos valstybėmis bus skaitomasi labiau nei vien su Lietuva.
Valstybių politika priklauso nuo rinkiminių ciklų: Vokietijoje, Lenkijoje, Švedijoje ir kitose demokratinėse šalyse užsienio politiką formuoja parlamentinę daugumą turinčios partijos, JAV užsienio politiką vairuoja šalies prezidentas. Keičiantis valdžiai, keičiasi ir prioritetai, taigi ir dabartiniai nauji vektoriai Lietuvos pašonėje nėra amžini.
