Sąjūdžio 20-metį pasitikome simboliniu aktu, kuris turėtų simbolizuoti galutinį Sąjūdžio pralaimėjimą ir mirtį. Nacionalinis trasliuotojas grąžino mus 20 metų atgal, ir padarė tai ne dokumentinių kadrų pagalba. Tai, kas vyksta, gali būti pavadinta sovietinės realybės šou, bet nuo visų kitų „realybės šou“ ši realybė skiriasi tuo, kad yra tikra, autentiška ir nesurežisuota. Mes iš tiesų esame grąžinami į tą realybę, kurią prieš 20 metų buvo įveikęs Sąjūdis.
Sąjūdžio jubiliejaus išvakarėse paskelbtame LRT „darbo kolektyvo“ pasipiktinimo laiške „dėl tariamos cenzūros LRT“ net 61 LRT žurnalistas ir laidų vedėjas viešai tikina, „kad tiek dirbant ankstesnei, tiek naujajai administracijai, mūsų kūrybos laisvė nebuvo ir nėra varžoma, savo rengiamose laidose galime atspindėti pačias įvairiausias nuomones. Mums paliekama teisė analizuoti ir kritikuoti vieni kitų darbą laikantis žiniasklaidos etikos principų“.
Tragikomiška yra tai, kad savo laisve atspindėti „pačias įvairiausias nuomones“ LRT žurnalistai pradėjo viešai džiaugtis ryšium su plačiai nuskambėjusiu įvykiu – naujasis LRT direktorius Audrius Siaurusevičius be jokių ceremonijų susidorojo su pernelyg laisvai savo nuomonę jo kontroliuojamame eteryje reiškusiu Dariumi Kuoliu.
Entuziastingas „laisvųjų“ LRT darbuotojų solidarizavimasis su savo viršininku, o ne su dabar jau buvusiu kolega, yra labai iškalbingas. Toks iškalbingas, kad net kyla įtarimas, ar tik čia nesusiduriame su vadinamąja „tyliąja rezistencija“ prieš naująjį LRT direktorių?
„Tikrovės neatitinka nei A. Kubiliaus viešai išsakyti teiginiai apie tariamai įvedinėjamą cenzūrą ir „baimės atmosferą“ LRT, nei kai kurių pilietinių organizacijų nuogąstavimai apie „šiurkščiai pažeidžiamas piliečių teises gauti įvairiapusę informaciją“, – tikinama LRT „darbo kolektyvo“ laiške. Sovietmečiu buvo įprasta tikrąją teksto prasmę perskaityti tarp eilučių. Tarp šių eilučių žodžiai „cenzūra“ ir „baimė“ įrašyti tokiomis didelėmis raidėmis, kad persmelkia visą tekstą. Žinoma, nedrįsčiau neigti ir tam tikro bent dalies šio gėdingo dokumento signatarų nuoširdumo – juk susidorojimas su kitaminčiu kolega gali ir atitikti kieno nors pažiūras bei troškimus.
Bent jau A. Siaurusevičiui (o jis kolegų tarpe turbūt turi ir bendraminčių) tai yra tikra saviraiška – čia jis save išreiškė kur kas išraiškingiau, nei per daugelį metų „Spaudos klubo“ laidose ar savo jubiliejų švęsdamas su šios dienos Lietuvos galingaisiais, įskaitant ir asmenis, atidžiai globojusius a. a. Vytautą Pociūną, kol jis „netyčia“ iškrito pro viešbučio langą.
V. Pociūnas, beje, buvo tikras nūdienos anachronizmas, tų istorijos dulkėmis padengtų Sąjūdžio laikų reliktas – kaip sakė pasipiktinęs Mečys Laurinkus, jis buvo žmogus, kuris vis dar įsivaizdavo, kad dirba Lietuvai, o ne savo vadovybei. LRT vis dar dirbančios jo žmonos Liudvikos Pociūnienės parašo nėra po minėtu LRT „darbo kolektyvo“ laišku – nemanau, kad tai atsitiktinumas.
Be abejo, darniame LRT „darbo kolektyve“ dar pasitaiko negerovių, kolektyvinių vertybių negerbiančių asmenų. Tokių, kaip solidarumą su Dariumi Kuoliu, o ne su „darbo kolektyvu“, viešai pareiškęs Mykolas Drunga. Ir ką gi jis mums siūlo, brangūs draugai? Ogi lygiuotis į supuvusius Vakarus ir „leisti vienam darbuotojui viešai kritikuoti kitą darbuotoją bei jo veiklos produktą“. Ką gi, pažiūrėsim, ar jis sugebės ilgai dirbti darniame LRT kolektyve.
Sąjūdžio laikais tokį LRT „darbo kolektyvo“ pareiškimą pasirašę asmenys mitinguose būtų palydėti šūksniais „Gėda! Gėda!“ Gėdos ir garbės jausmas to meto žurnalistams neleido aklai vykdyti savo vadovybės nurodymų, todėl net aršiausi komunistai, vadovavę to meto žiniasklaidai, būdavo priverčiami pasielgti prieš savo valią ir įsileisti kitą nuomonę. Tas pats jausmas neleido LRT darbuotojams po 1991 m. sausio 13-osios įvykių grįžti dirbti į okupantų užgrobtą radiją ir televiziją, kuri pagal vieno kolaboranto pavardę buvo paniekinamai praminta Kaspervizija.
Dėl A. Siaurusevičiaus veiksmų iš LRT tarybos pirmininko posto atsistatydinęs buvęs LRT direktorius Valentinas Milaknis to gėdos ir garbės jausmo neprarado ir šiandien, tačiau jo LRT jau nebėra – jis tik „išsišokėlis“ ir LRT „darbo kolektyvo“, o gal ir visos „liaudies“, priešas.
Šiandien „valstybininkais“ pasivadinusi nomenklatūra gali švęsti pergalę – kolaboruoti su Siaurovizija jau ne gėda. Atleisti laidos vedėją už neįtikusią nuomonę – ne cenzūra, ir dešimtims žurnalistų negėda tai viešai patvirtinti savo parašais. Tad su pergale, draugai! Pagaliau, po 20-ties metų! Ta proga galima pasveikinti ir su nukenksminto Sąjūdžio jubiliejumi, kuriam Siaurovizija skiria ištisą šventinių laidų ciklą.
